Kai trūksta palaikymo

Labas, kaip laikaisi?

Neseniai teko kalbėtis su viena pažįstama, kuri pasidalino savo prisiminimais iš vaikystės. Ji šeimoje buvo nemylimas vaikas, motina jai praktiškai neskyrė laiko. Nuolat kabinėdavosi ir liepdavo dirbti namų darbus. Dažnai mušdavo. Tėvas irgi jos neužstojo prieš mamą, o tik nebyliai palaikė žmonos nuomonę. Nesigilinsiu į detales. Tačiau man įstrigo atminty keli dalykai. Ką ji bepradėdavo daryti, kas jai atrodė svarbu, buvo nuvertinama. Skaityti toliau

Pabuskime ir kelkimės

Pavasaris man dažnai sukelia prieštaringų minčių. Atrodo, saulė, gražūs orai, šiluma, lig ir turėtų įsiveržti į vidų ir viską ten sutvarkyti, apšviesti, pakelti nuotaiką. Iki šiol stebiuosi, kad kažkaip dažnai veikia atvirkščiai ar tiesiog orai su nuotaika ne visada eina koja kojon. Seniai jau nerašiau, vis neatrasdavau laiko pamąstymams ir buvimui su savimi pačia.

Šiandien irgi panašiai. Atrodo, turiu viską, ko norėjau: mažai galvoju apie maistą ir ribojimą, turiu gerų draugų, dirbu įdomų darbą. Bet žinokit, taip neturiu jėgų, nors tu ka. Tiek daug darbų ir planų šiam savaitgaliui. O norėjau tik palįsti po karštu dušu ir nieko nedaryti, eiti ir tiesiog gulėti, kol galiu, kol vaikai dar miega saldžiu pietų miegu. Taip ir esu dabar. Suprantu, dar valandėlė, ir jie atsikels, ir vėl reikės keltis, suktis, rūpintis. O taip nesinori. Atrodo, visai išseko vidinė baterija. Aš tiesiog pamiršau, ką reiškia ilsėtis.

Kartais pagalvojus apie VSC ateina tokia gera nostalgija. Norėčiau ir vėl ten pasigydyt. Bet kad manęs nepriims.🙂 Nes jau esu toli nuo to, kas vadinama pastoviu persivalgymu. Ką labiausiai iš ten atsimenu, tai yra tas, kad tie užsiėmimai padėjo man sugrįžti į save. Jie priminė, kad reikia savimi rūpintis, atnešė supratimą, kad tai neturi nieko bendro su savanaudiškumu. Kaip tik to grįžimo į save man labiausiai šiuo metu reikia.

Silpnai girdžiu tą vidinį balsą, kuris pasako, kaip šiuo metu jaučiuosi ir siūlo būdus, kaip galėčiau savimi pasirūpinti. Valgau ką tuo metu turiu šaldytuve, miegu, kai visiškai atsijungiu, trūksta sporto, vitaminų. Kaip save „reabilituoti“ žinau, tik kažko rankos nekyla. Turbūt žinau dėl ko. Juk tai pareikalaus papildomų pastangų. O iš kur jų paimti? Ir vėl pamatau, kaip sunku mylėti save. Atrodo, turėtų būti įprasta kaip du kart du. Na, bet turiu kažką dėl savęs padaryti. Kaip rusai sako: „спасение утопающих – дело рук самих утопающих“.

Po vieną mažą dalykėli kasdien dėl savęs. Skamba kaip didelis žygdarbis. Kaip man nieko nedaryti, kad kas nors savaime pasidarytų, ką?

Paveikslėlis

Kalėdos – nerimas dėl maisto, ar vidinė ramybė?

cristmasKuris iš dviejų – pasirenkame patys.

Jūsų gausesni apsilankymai svetainėje greičiausiai reiškia, kad artėjant šventėms kyla nerimas dėl maisto. Aš asmeniškai irgi kažkiek jį jaučiu. Prisipažinsiu, galvoju, kaip bus su maistu šiemet. Šį kartą ruošiuosi to tiesiog nesureikšminti ir nevalgyti kai jausiuos soti, kad ir kaip elgtųsi kiti. Prie stalo galima ne tik valgyti. O šiaip, ragauti tikrai neatsisakysiu. Skaityti toliau

Nejučia viskas keičiasi

Sveiki, visi kas skaitote ir domitės,

Gyvenimas bėga sava vaga, ir aš visai pamiršau apie savo buvusias bėdas, bet apie Jus nepamiršau. Visada laukiu Jūsų asmeninių laiškų ir komentarų, labai norisi dialogo, ne tik monologo🙂

Trumpai kas vyksta su manim.

Susiradau svajonių darbą. Tempai nerealūs, dar ir kitų veiklų turiu. Tad, mokausi protingai paskirstyti savo laiką, mokausi pasakyti “ne” prašymams, kurie viršija mano galimybes. Mokausi aktyvaus klausymosi. Įsigijau dar porą gražių rūbų komplektų (derinau pati, pasirodo turiu skoni!). Valgau bandeles, kada užsinoriu ir kaip bebūtų keista lieknėju (daviau kūnui laisvę pasirinkt jam priimtiną svorį, tai svorio bagažas, prikauptas per tiek metų lengvėja, kaip kad ir asmeninių problemų).

Nejučia artėja Kalėdos ir aš jų šiemet labai laukiu.

O šiaip, stebuklai vyksta kasdien, ir mes jų nusipelnėme, tokios, kokios esame, ar ne?🙂

Linkėjimai!Paveikslėlis