Ištraukos iš dienoraščio 2

katesKovo 28

Aš ką tik po terapijos. Jaučiuosi, kaip maištaujantis vaikas, priremtas prie sienos, kalta, nesaugi. „Kaip tu drįsti taip elgtis?“ Suprantu, kad turiu atjaust, suprasti ir kitų žmonių jausmus, bet – tik ne savo jausmų sąskaita. Žinau, kad beprasmiška kaltint žmones, dėl to ką jie man padarė, arba ko nepadarė, bet … visgi gal yra prasmė? Juk dažniausiai iškilus konfliktui kalti abu žmonės, arba tiksliau pasakius – abu atsakingi už tai kas įvyko, arba neįvyko. Jei žmogus blogai elgiasi, tiesiog, na jis sau maždaug galvoja „aš toks esu ir ka?“. O gal kitaip galvojo, bet vis tiek neatliko savo pareigų. Tiesa ir tai, kad aš nieko nepadariau, nepasakiau „tu neteisus“, nors jo elgesys mane žeidė ir vėliau man labai brangiai kainavo… Taip, aš atsakinga, bet… jokiu būdu ne 100 proc., todėl galiu drąsiai pažiūrėti tam žmogui į akis, net praėjus metams, ir savo mintyse pasakyti „atiduodu Tau Tavo dalį“. Taip, aš pykstu ir man dėl to negėda. Gaila, kad neišsiaiškinom anuomet, dabar jau mūsų keliai skirtingi. Palieku Tau Tavo naštą, iš savosios kasdien mokausi ir pažadu sau gerbti savo jausmus ir leisti apie juos sužinoti kitam.

Dar vienam žmogui pasakiau „ne“ kai prašė paslaugos, nors jis man padaręs daug gero. Taip pat teko pasakyti kitam, kad nepatinka kaip elgiasi su mano vaiku.

Labai norisi sakyti „labas nauja aš…. labai noriu tave pamilti“. Neįsivaizduoji, kaip sunku.

Balandžio 13

Neramu. Sapnavau sapną, kad dalyvavau koncerte. Tai vyko kitame mieste. Daiktus visi buvom  pasidėję vienoj patalpoj. Suvažiavo daug dalyvių iš skirtingų miestų. Repetavom. Ir, artėjant mūsų kolektyvo pasirodymui, supratau, kad toje maišalynėje praradau natas. Natas prieš save aš turėjau, tik ne savo. Tai buvo žymiai plonesnis, ne juodas, o tamsiai raudonas segtuvas, lapų tvarka buvo kitokia, nebuvo mano pastabų ir kai kuriu kūrinių negalėjau surasti visai. Pradėjau desperatiškai ieškoti savo segtuvo, klausinėti, bet, rodos niekas nekreipė į mane dėmesio. Galiausiai kažkas pasakė, kad naudočiau tai, ką turiu, dabar ne laikas paieškoms, tuoj bus pasirodymas. Atrodo, realioje situacijoje logiška, ar ne? Bet aš negalėjau… Labai pasimečiau, dalį repertuaro pavyko kažkaip iš atminties padainuoti, sudėtingesnių neįstengiau. Gerai, kad buvo pertrauka, ir kai reikėjo tęsti sudėtingesnę programą, nusiploviau. Buvo gėda, bet aš kitaip negalėjau. Galvojau apie tuos žvilgsnius į užkulisius, turbūt kaltinančius, kad palikau komandą. Kažkas pamatė mane ir pašaukė vardu, kad sugrįžčiau. Jaučiausi be galo kalta, bet negrįžau. Vėliau buvo sumaištis, visi ėjo pasiimt savo daiktų, aš ir vėl klausiau, ar kas nematė mano segtuvo, bet ir vėl susilaukiau tik abejingumo. Dalyviai pradėjo skirstytis, o aš neberadau savo komandos, ji tiesiog išvažiavo…

Ką dabar darysiu, kaip grįšiu namo, gal prie ko nors prisijungti? Su tuo nerimu ir pabudau.

Kuo toliau rašau, tuo labiau suprantu, kad šį kartą mano nuostabai tai ne tik sapnas. Tai tai, kas vyksta mano viduje. Esu pasimetusi. Negaliu kontroliuoti situacijos, kuri man šiuo metu kelia nerimą. Jaučiuosi, kaip bejėgis vaikas, kuris bando kažką pakeisti, šaukti pagalbos, bet niekas nekreipia dėmesio arba patikina, kad mano poreikiai nesvarbu, svarbu sėkmingai atlikti užduotį…ne pagal  mano „natas“, o kažkieno kito. Juk turi būti lanksti, prisitaikyt prie situacijos, išsisukti, kad nebūtų paskui gėda ir negraužtų kaltė.

Pastarosiom dienom ir vėl kilo jausmas, kad kažkaip „papilnėjau“. Kilo noras sužinot, kokios tos mano formos, kiek jos pasikeitė, bent jau su centimetru, nes svarstyklių nebeturiu. Na, norėjosi įvertinti savo pasiekimus, juk nepersivalgau jau 11 mėnesių.  Na, gal tik kartą per mėnesį ir tai aš tai kontroliuoju ir sustoju. Po matavimų supratau, kad menkai kas bepasikeitė. Nepasakyčiau, kad labai nuliūdau, dabar gyvenimas žymiai šviesesnis be to rijimo košmaro, kurį turėjau. Bet pats noras „įsivertinti“ man pasirodė keistas ir seniai nebenatūralus.

Jaučiu, kad praeitis mane vejasi. Lig pasigenda nuo seno įprasto bet dabar jau suardyto rato ir kaip magnetas traukia, kad būtų atstatyta „pusiausvyra“. Pažadu sau – tiesiog su tuo išbūsiu, pakelsiu tą pilnumo jausmą, imsiuos veiksmų (keisiu mąstymą ir elgesį), kad galėčiau sukontroliuoti tą dalį savo gyvenimo, kuri kol kas  atrodo nevaldoma.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s