Spręsk savo problemas, o ne VS

Gal skamba kiek keistai, bet tai tiesa. Pamėginsiu tai įrodyt savo pavyzdžiu.

Savaitę laiko gyvenu su nerimu. Karts nuo karto, prabėgom, savo mintyse bandau gaudyti, kas tai. Vieną dieną atrodo, tai, kita – anai. Ir taip be galo. Suradau bent 5 priežastis, kodėl aš ir vėl tampu priklausoma nuo saldumynų ir vis norisi „kažko“ suvalgyti, arba vis delsiu nuveikti kažką malonaus, bet ir vėl bukai žiūriu į kompą ar į TV ekraną ir tinkamai nepailsiu. Bet va taip būna, kad nerandu siūlo galo, pagrindinės priežasties. Todėl nuotaika, dalinai pradėjus keisti elgesį dėl jau žinomų dalykų, pagerėja neilgam.

Ko gero, pagrindinė priežastis yra kaltė. Jaučiuosi taip dėl to, kad nustačiau ribas. Ir tas žmogus, įpratęs prie mano kitokio elgesio, nesugeba manęs tokios „suvirškinti“ ir jam yra sunku. Man irgi sunku su tuo išbūti. Be to, pasidalinus apie tai su drauge, man pasidarė dar sunkiau. Gavau patarimą, kad turiu būti minkštesnė ir lankstesnė. Galbūt ji ir teisi, o mano baimė kyla iš to, kad šiek tiek atleidus „vadeles“ galiu ir vėl grįžti prie buvusios būsenos. Nustatytos ribos ir yra mano tikrieji norai, kurių aš anksčiau nepaisiau ir jaučiausi išnaudojama.  Taip aš norėčiau, kad su manimi elgtųsi ir kai kurių dalykų tikrai nenoriu toleruoti. Dažnai pagalvoju, gal aš per daug idealistiškai noriu? Na, bet lig ir ne. Dar sunkiau pakelti, kai kitas nebyliai trokšta „lik tokia, kokia buvai, aš noriu, kad visi mano lūkesčiai tavo atžvilgiu pildytųsi“. Kalta, kad nemoku spręst santykių, kad jaučiuosi nelanksti arba per daug lanksti. Labai sunku surasti viduriuką. O pasitarus su psichoterapeute, dažnai išaiškėja, kad viskas gerai su tais mano norais ir lankstumas čia ne prie ko.

Matot, kuo virsta realieji norai? Noru VALGYTI arba nieko nevalgyti, prisivalgius ateina kaltė, kad padauginai, nepavalgius euforija, kad esi stiprus. Bet rezultatas – nukankintas kūnas ir taip ir likusi neišspręsta tikroji problema. Galvoju, kokia aš bloga, kad leidau sau užvakar suvalgyti 2 porcijas riebių ledų, o vakar dar vieną porciją ledų ir eklerą. Po to pradedu galvoti, kokia aš nevykėlė, kad slopinu savo norus ir tuščiai leidžiu laiką, neišsimiegu. Pykstu ant savęs, kad neturiu valios, neryžtinga, blogai elgiuosi su žmonėmis ir… ratas sukasi vis greičiau, įgaudamas pagreitį. Šiandien, pradėjusi rašyti, sakau tam ratui „stop“. Siūlo galą berods atradau, reikia spręsti pagrindinę problemą, kuri kilo dėl ribų nustatymo. Arba koreguoti (bet nepanaikinti) ribas, arba išbūti nemaloniame jausme, kol tas žmogus apsipras su naujomis taisyklėmis. Ką pasirinkti, be pagalbos turbūt esu dar per silpna nuspręsti, todėl būtinai konsultuosiuos.

Jūsų gyvenime gali būti aibė dalykų, su kuriais būna per sunku susitvarkyti, arba to daryti jūsų niekas nemokė. Jei vaikystėje jus lepino tėvai, gali būti, kad negalite pakelti, kai kitas žmogus elgiasi ne taip kaip norėtumėte. Jei jus per daug kontroliavo ir liepdavo gyventi pagal tėvų norus, gali būti, kad kaip ir aš, patys nemokate nustatyti ribų ir dėl to kenčiate. Galbūt buvot įpratę panorėti ir iškart gauti, todėl jums sunku išlaukti norimo dalyko ar pervertinate savo galimybes. Gal jums trūko meilės ir nuolat stengdavotės būti tobulu žmogumi, tobulai atrodyti, kad jaustumėtės reikalingas, svarbus… Visko niekas negali įvardyti, visi mes esame skirtingi. Pagrindinis dalykas, manau, – yra problema (arba jų yra keletas), nuo kurios bėgame ir surandame jaukų prieglobstį valgymo sutrikimuose, o VS tik ir laukia, uždarydamas mus nuo tikro gyvenimo savo kalėjime. Tada ir pradedame kovoti su vėjo malūnais, kovą, kurios niekada nelaimėsime.

Reklama

Įrašo “Spręsk savo problemas, o ne VS” komentarai: 7

  1. puikiai tave suprantu !
    as kai nustojau prisikimsus v*** tai visi aplinkiniai pamate mano tikra charakteri. itampa, nervai, nerimas viskas iseina ne per kimsima-v***, o per bendravima, kalba, zodzius. As kartais esu lyg suzeistas zveris, o patys artimiausi lyg uz sienos. saukiu, rekiu, o mano vyras toks saltas ir ramus. ne jam skauda, ne jo bedos. kartais gi galvoju, kad vs geras budas uzmarint emocijoms, nes jos buna nepakeliamos.

    • Tai jau didelis žingsnis kad nustojai tai daryti. Kaip tau pavyko? Apie tą jausmą daug žinau, kai esi tarsi nematomas, kad ir garsiai šauki. Gal teko skaityti knygą “Pykčio šokis“?

      • Nebuvo salygu, istekejau, tai ir apsiraminau. Tiesa, kartais vistik naudojuosi proga (kartas i kelis menesius) ir jauciuosi tokia rami, lengva, ismetusi visa emocini kruvi, pavargusi net galvot… Ir sekanti diena buna tokia gyva ir prasminga. Sazine grauzia, bet uz tai kiek psichiniu jegu atsiranda. As bunu tarsi naujai gimusi. Buvo metas, kai tai darydavau kasdien ir buvo labai pavaziaves stogelis, nelabai suprasdavau aplinkos, buvau visiskai nuklydus i dausas, bet pamazu raminausi, persivalgymai retejo, o kai emiau gyventi uzsienyje tai is viso dingo, istekejau ir salygu nera. bet zinai man atrodo kad esu dabar nelaimingesne nei anksciau. tokia pametusi save, bendrauju su zmonemis, tik mano akys kazkokios skausmo perkreiptos ir kiti ta jaucia. As nebejauciu jokio vidinio dziaugsmo ir emocinio jaukumo. Pykcio sokio neskaiciau, ar si knyga tau suteike moraline pagalba ?

    • Man ji padeda tuo, kad ten pateikti pavyzdžiai man padeda iš nematomos ir negirdimos tapti girdima. Nes aš praėjau tą kelią visą: iš pradžių tylėjau ir nereiškiau savo norų ar nepasitenkinimo, vėliau negalėdama tverti visaip emocingai šaukiau, bariausi, rėkiau. Dabar po truputi mokausi ramiai bet tvirtai pasakyti ko noriu, paprašyti pagalbos arba atsisakyti kažkieno peršamos pagalbos ar patarimų.
      Kai rašei apie savo būsena pastaruoju metu, jaučiasi, kad išgyveni depresijos laikotarpį, jei tik turi kokią galimybę, kad ir per skype daug kas konsultuoja, patariu kreiptis pagalbos, nes panašu, kad daug neišspręstų dalykų tave užgulė. Labai sunku taip vienai. O aplinkiniai tikrai gali nesuprasti, jei niekad nėra to patyrę. Įsivaizduoju, kaip tau turėtu būti sunku.

  2. Dekui uz supratima, knyga dar tik pakeliui iki manes. O galetum pasakyti, ar yra rysys tarp valgymo sutrikimu ir emociju ? Jei valgai ir islaikai visiska pusiausvyra, ar visvien ramybes viduje nera ? Pas mane psichologines problemos eme atsirasti, kai emiau persivalgyti. Tada atejo jausmas, kad as netinkama, nenormali, neverta, ne tokia, nesu savo vietoje, nemiela sau ir nereikalinga sau, kvaila, neidomi ir etc.. Siuo metu valgau karta i diena, per diena nusikankinu nuo dirglumo aplinkai. Truksta stiprybes kazka nusprendziant, nuolat blaskausi, bet fiziskai tai jegu kaip pas Papaju. Niekad nepavargstu, galiu tvarkyt namus ar lekstes restorane nesiot 12 valandu, jausiuos puikiai. Todel neaisku kodel fiziniu jegu yra daug, o psichiniu nera, jei esi silpna, tai suprantu kad nuotaikos nera, nes truksta tam tikru medziagu. O as fiziskai jauciuosi stipri, uz tai nepadeda tai kovoti su itampa ar nerimu. Tai va jei turesi kada laiko, parasyk ar tau susirikiuoja mintys lengviau tada kai ir valgymo rezimas pas tave tvarkingas ? gal tai turi itakos irgi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s