Apie vaikystę

vaikysteSveikstant nuo valgymo sutrikimų dažnai tenka nukeliauti atgal, į savo gyvenimo pradžią. Kyla minčių, „o kam? juk visa tai praėjo ir reikia gyventi dabartimi, gydyti tai, kas skauda dabar“.  Man anksčiau tuo ir nepatiko psichologai. Galvojau, kad jie mėgsta knaisiotis praeityje ir klausyti visų tų istorijų, tiesiog švaisto mano laiką ir nieko nedaro, nepataria ką man daryti dabar ir kaip spręsti tam tikrą konfliktą ar pan. Vis rašo į savo nesibaigiančius lapus, turbūt tik tam, kad gėriau mane pažintų ir suprastų. Bet kas man iš to?

Visi gimstame ne vieniši, į tam tikrą aplinką, savo pasaulį, kuriame mokomės judėti, kvėpuoti, jausti, mylėti. Mus myli ir moko mūsų tėvai arba juos atstojantys žmonės. Nuo to viskas ir prasideda, nuo ryšio su tais artimaisiais užmezgimo, nuo jų santykio į mus ir mūsų atsako. Ne paslaptis, kad tas ryšys dažnai nebūna tobulas arba dėl tam tikrų priežasčių iškreiptas ir netinkamas. Užaugę mes linkę kaltinti tėvus už tai ką jie padarė arba nepadarė, bet nebūtinai. Mažas vaikas tiesiog priima „žaidimo“ taisykles arba vienaip ar kitaip prie jų prisitaiko. Tas ryšys yra labai stiprus. Man kelia nuostabą tokie faktai, kad net su smurtaujančiais tėvais vaikas jaučiasi geriau, nei nuo jų atskirtas. Tą ryšį mes išlaikom visą gyvenimą, galbūt keičiasi jo stiprumas ir kokybė, bet jis išlieka. Kaip benorėtum nustumti giliai ir pamiršti skaudžius prisiminimus, vis tiek jie išlenda, kitu pavidalu, pavyzdžiui per ryšį su maistu ir su savimi pačiu.

Jei jautiesi nemylimas, atstumtas, nesuprastas, negali savęs priimti tokio, koks esi, jautiesi nevertas, kol nepadarysi kažko ypatingo, ar tai ne atliepia vaikystės tam tikrų įvykių ar tuometinių tavo jausmų.?

Man teko girdėti daug istorijų. Viena mergina labai pyko ant savo mamos, kad kiekvieną kartą, kai jos prireikdavo, mamą rasdavo vis toj pačioj vietoj, prie televizoriaus ekrano, abejingą ir neturinčią laiko. Kita mergina kentėjo nuo to, kad mama ją nuolat lygindavo su kitomis jos draugėmis mergaitėmis ir atkreipdavo dėmesį į jų gerąsias savybes ar tam tikrą veiklą ir girdavo. Dar viena moteris turėjo mamą ilgą laiką sergančią depresiją, tėtis jai nuolat kartodavo „nejaudink mamos, netrukdyk, tegul ilsisi“. Kita moteris prisimena, kad ji iš visų jėgų bandydavo įtikti tėvams, bet neįstengdavo pelnyti pripažinimo. Daugelį mušė vienas iš tėvų, kitas gi nusišalindavo ir nesikišdavo. Kitus seksualiai išnaudojo tėvai arba patėviai. Visą tai galima būtų pavadinti fizine ar emocine prievarta arba vaiko atstūmimu. Kita didelė dalis skaudžių vaikystės prisiminimų susijusi su tėvų skyrybomis, tėvų priklausomybėmis, bendraamžių patyčiomis, vieno iš tėvų ankstyvąja mirtimi ir pan. Mažam vaikui visą tai sunku pakelti, jo organizmas „suderintas“ sveikai melodijai, o pasaulyje radęs kitokią terpę pradeda maištauti, užsisklendžia savyje, savaip prisitaiko. Bet kažkas jo viduje tyliai trokšta tų neatsakytų poreikių patenkinimo, tikros meilės ir tikro priėmimo. Nesakau, kad įmanoma išvengti visų skaudžių gyvenimo įvykių, bet kai tas poreikis taip ir lieka nepatenkintas, organizmas ilgainiui „suserga“. Ligos gali būti įvairiausios, kaip psichinės, taip kartais ir fizinės. Per tai mūsų kūnas siunčia mums signalą „SOS, kažkas negerai“. Tu turi išsiaiškinti, kas negerai ir tai išspręsti.

Aš nesu profesionalė, todėl visko čia detaliai neišnagrinėsiu. Jei tai, apie ką rašau, tave „užkabino“, palieku nuorodas į patikimus šaltinius, ką gali skaityti, kad geriau suprastum savo vaikystę, išgyventum tuos prisiminimus iš naujo, suprastum ir paleistum, priimtum tam tikrus sprendimus.

Knyga „Toxic parents“

Knyga „Mom‘s factor“

Knyga „Kūno maištas“

Knyga “Mano tėvai skiriasi: aš jaučiuosi sutrikęs“

Knyga Netekčių psichologija

Internetiniai resursai:

Apie suaugusius vaikus ir jų tėvus

http://www.helpguide.org/mental/child_abuse_physical_emotional_sexual_neglect.htm

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2

Emocines prievartos pasekmes

Artimųjų mirtį patyrusio vaiko psichologinis portretas

Reklama

Įrašo “Apie vaikystę” komentarai: 5

  1. o man labai gaila mamos, kai mano sesuo ja visaip kaltina del vaikystes ir paauglystes. Abi augom, as atsimenu sesers santykius su mama, jie buvo tokie kaip su manimi. Bet sesuo turi daug nuoskaudu ir pykcio, man taip gaila mano mazutes mamos, kad sesuo ja taip drasko kaskart. Liudna tai matyt. Mama elgesi kaip mokejo, kaip galejo, ji dave ir tebeduoda viska kas geriausia. Kai lankiau ja Vilniuje, tai kai eidavom kartu, tai kai ateidavo zinute i telefona, tai mama vis sakydavo, reikia paziuret, gal ji (mano sesuo), ji taip ja myli, o sesuo pritvinkusi neapykantos taip smerkia mama. As tavo situacijos nezinau, tikiu, kad tu rasi jegu atleisti.. Tai stipriausi vaistai.

  2. p.s. ar tu kalbejai su mama apie prisiminimus ? kokia jos nuomone ? zinai mano mama irgi kaltina savo mama, kad demesio mazai buvo, bet mociute augino vaikus pokario metu, augino 4 ir dar dirbo visa diena, man stebuklas kad visi isaugo, nes pinigu is viso nebuvo beveik. o mano mama kaltina mociute kad demesio nebuvo.. Sakau koks demesys ? 4 vaikai, darbas, ukis, ar kas nors pagalvojo apie tai, ka mociute turejo isgyventi, koks tai turejo buti stiprus noras islikti, kad visa tai pakelti. ne matai demesio mazai buvo. as neturiu net kaip komentuoti..

    • Na, gali savo mamą visaip pateisinti. Bet jei ji kaltina, reiškia buvo pagrindo tom nuoskaudom. Kaltinimas yra beprasmis dalykas, bet atsakomybė ant tėvų yra. Kalbu drąsiai dėl to, kad aš ir pati mama, ne vieno vaikelio. Ir visą tą virtuvę žinau. Mūsų šeimos istorija ir tos pačios klaidos tęsiasi iš kelių kartų. Todėl kasdien sau kartoju, kad visų pirma noriu turėti ryšį su savo vaikais, o visi rūpesčiai, kaip benorėčiau juos atlikti, tebūna antram plane. Mes daug kalbėjomės su mama, ypač nuo to laiko, kai nustojau ją pateisinti, pradėjau dalintis nuoskaudomis ir nereikalavau pasikeisti, tiesiog kalbėjau apie save. Dabar ji dėl daug ko gailisi, ir man sako “taip nedaryk, kaip aš dariau“. Aš visą gyvenimą tik ir bandžiau įsijausti į jos kailį, o savo skausmą dėl jos nemokėjimo rodyti meilę grūdau labai giliai. Bet pyktis prasiveržia, nes vieną dieną nebegali tylėt. Atleidimas yra ilgas procesas ir jis ne tas pats, kaip pateisinimas. Ir dar – atleidimas seka po pykčio parodymo.
      Tai svarbu nepateisint, kalbu apie emocinę ar bet kokią kitą prievartą arba visišką vaiko ignoravimą vietoj jo poreikių patenkinimo. Tada tik kai pradėsi kalbėti tiesą, galėsi išgyti pats ir antra pusė turės galimybė išgyti.

  3. Dziaugiuosi del jusu seimos vystymosi ir augimo, ir visa tai tavo deka 🙂 ! O ka tu turi omenyje sakydama ‘turet rysi su vaikais’ ? cia meiles jautimas, noras is ju gauti atsaka ? labai idomu.

    • Noras, kad jie pajustų meilę ir atsakytų į ją, kad tiesiog leisti su jais laiką, nerūpestingai, atsiplėšt nuo žemės ir svajot kartu su jais, tapti draugu, nebijot pasakyt tiesą ir sudrausmint. Tokia mano svajonė 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s