Delsimas

Neseniai atradau, kad delsimas visai nėra valios trūkumo ar tinginystės problema. Tai dažniausi pasiteisinimai, kuriuos tenka girdėti, kai kalbama apie delsimą. Dažnai galvoju, kaip norėčiau nuveikti kažką arba įgyvendinti savo svajonę, bet tuo viskas ir baigiasi. Kai reikia pradėti, kažkas stabdo ir aš atidedu tai „geresniems laikams“. Pasirodo, delsimas yra psichologinė problema, ji parodo į mūsų santykį su savimi, savęs priėmimą ir savęs vertinimą. Jei nori sveikti nuo savo valgymo sutrikimo, bet vis neprisiruoši, paklausk savęs, kodėl delsi? Gyvenimas nelaukia mūsų, ilgas užstrigimas viename gyvenimo tarpsnyje gali neigiamai paveikti mūsų asmenybę.

Nesakau “eik, braukis, varyk be stabdžių“. Kai kurių dalykų reikia išlaukti arba pasirinkti tinkamą momentą ir tada veikti. Dėl kai kurių dalykų neturėti iliuzijų ir neprisisvajoti. Kai kur tikrai geriau neišsišokti. Ši tema apie delsimą, tapusį įpročiu.

Tai va, vieną dieną atsisėdau ir nusprendžiau išsiaiškinti kas gi tas „kažkas“, kuris verčia mane elgtis ir gyventi ne taip, kaip norėčiau.  Taigi, pradėjau rinkti nuotrupom informaciją iš interneto. Gal blynas pasirodys kiek prisvilęs, tai atleiskit, nesu nei gera rašytoja nei vertėja.

Kas yra delsimas?

Polinkis arba įprotis vilkinti reikalus, atidėti veiksmus ar tam tikrą elgesį iki tam tikro laiko, kuris dažniausiai neapibrėžtas. Tai nėra laiko stokos problema.  Delsimas sukelia nerimą, nes sulaukiama išorinių ir vidinių veiklos vilkinimo pasekmių. Išorinės – tai pav. delspinigiai už laiku į biblioteką nepristatytą knygą, laiku neapmokėtą sąskaitą, atlyginimo sumažėjimas (ar net atleidimas iš darbo) dėl ne laiku įvykdyto (neįvykdyto) projekto ir pan. Vidinės – tai pav. įvairūs negatyvūs jausmai pradedant nuo lengvo susierzinimo ir gailėjimosi baigiant gilia neviltimi, praleistos progos, stresas, kaltė, persidirbimas. Yra ir delsimo privalumų. Pavyzdžiui, tai suteikia man galimybę pasijusti laisvam nuo neįdomių ir sunkių darbų, nors trumpam pasijusti saugiai, pasipriešinti kitų spaudimui.

Delsimo eiga

Kaip gi vyksta šis procesas? Jis gali atrodyti panašiai taip:

1. „šį kartą aš pradėsiu darbą anksčiau“
2. „greitai teks pradėti“
3. „o kas jei aš apskritai nepradėsiu?“ a).„reikėjo pradėti anksčiau“ b).aš darau viską, bet…“ c).„negaliu džiaugtis jokia veikla“
4. „tikiuosi, niekas nepastebės“, vaidinu, kad labai dirbu
5. „kažkas su manim ne taip“
6. galutinis sprendimas – „daryti ar nedaryti“. Nedarysiu a).„aš negaliu to padaryti“ b).„kam nerimauti, jau per vėlu“. Darysiu a).nebegaliu daugiau delsti“ b).„pasirodo, ne viskas taip jau blogai, kodėl nepradėjau anksčiau?“ c).„kad tik suspėčiau laiku“
7. „niekad daugiau neatidėliosiu!“, „daugiau tai nepasikartos“.

Kas gi įvyksta kitą karta? Viskas nuo pradžių.

Susimąstėte, ką veikiate, kai delsiate? Galite praleisti valandų valandas prie šiuolaikinių technologijų – interneto, televizoriaus, telefono, svajodami apie tai, kaip bus faina, kai tai padarysite, visaip įkalbinėdami save, kad „reikia“. Galite skaityti lig ir naudingą knygą arba daryti kitus tuo metu „naudingus“ darbus, vaikščioti po kavines, parduotuves, namuose vis užsukti į šaldytuvą ko nors užkąsti ir pan. Kiekvienas sugalvoja sau tinkamiausią būdą, kad nuslopintų sąžinės balsą.

Kodėl mes delsime?

Įvairios baimės. Nerimaujama, kad tam tikri veiksmai gali sukelti nemalonumų. Tai gali būti sėkmės, pralaimėjimo, artumo, kritikos, nežinomybės, sunkumų, naujovių ar kitos baimės, kurios gali kilti dar iš vaikystės ir gali būti neįsisąmonintos. Jei taip yra, jus galite nesuprasti savo delsimo priežasčių ir apkaltinti save tinginyste ar aplaidumu.

Kai trūksta žinių ar tikslas atrodo neapibrėžtas, problema ar užduotis atrodo kaip didžiulis kalnas, nežinoma nuo ko pradėti ir kaip pradėti. Kyla vidinis neužtikrintumas. Mes dažnai bijome visko, kas mums nepažįstama ar nesuprantama.

Perfekcionizmas. Viena svarbiausių delsimo priežasčių. Jei jus galvojate (sąmoningai ar nesąmoningai), kad visada ir visame turite pasirodyti „tobulai“, delsimas tampa gynyba nuo nesėkmės ar kritikos. Juk jei jus atliksite darbą (įvykdysite tikslą) su trūkumais, jūsų savivertė smarkiai nukentės.

Iškreiptas (nerealistinis) pasaulio, reiškinių vaizdas. Žmogus neteisingai įvertina save ir savo galimybes, siekia nerealiu tikslų, numato nerealų tikslų įgyvendinimo laiką, ir, našta jam būna per sunki pakelti. Bet jis negali jos mesti dėl savo ambicijų. Kelis kart pabandęs pajudėti iš vietos, jis nusprendžia, kad paprasčiau yra atidėlioti, nei nuolat kovoti.

Noras viską kontroliuoti, kova dėl kontrolės. Tai būdinga žmonėms, kuriems labai svarbu nuolat jaustis kontroliuojančiu savo gyvenimą, darbus, kitus žmones. Viskas turi vykti pagal išlanksto suplanuotą scenarijų. Toks žmogus gali delsti atlikti jam pačiam labai svarbų reikalą, kad tik įrodytų, kas čia šeimininkas arba priverstų kitus pasielgti pagal jo lūkesčius.

Žemas savęs vertinimas. Gynyba. Žmogus apskritai blogai apie save galvoja, kad jis negabus, nekompetentingas, kvailas ir pan., todėl nesiima nieko, kad kiti nepamatytų koks jis „iš tikrųjų“ yra. Uždaras žmogus gali galvoti, kad jei jis bus savimi, patirs skausmą iš aplinkinių. Tai lyg gynybinė siena nuo „grėsmingo“ pasaulio.

Malonumų siekimas. Labai dažnai delsimą mes naudojame tam, kad išvengtume tam tikrų skausmingų patirčių. Būti įsitempusiam, įtemptai dirbti traktuojama kaip nenatūrali žmogaus būseną, kurios reiktų kuo greičiau atsikratyti.

Nuotaikos žmogus. Esant emociniam pakylėjimui žmogus daro daug (net per daug), jei būna prislėgtos nuotaikos nuleidžia rankas ir nieko nedaro, laukia kito pakylėjimo.

Delsimas tampa tinkamu kovos su sunkumais įrankiu. Įprotis delsti tampa ne žaidimu, o kalėjimu, iš kurio išsilaisvinti kartais gali būti labai sudėtinga. Prireikia specialisto įsikišimo arba žmonės pradeda burtis į savipagalbos grupes (pav. anoniminiai vilkintojai).

Klaidingi įsitikinimai, susiję su delsimu.

Noras viską kontroliuoti 

Turiu visąlaik būti užtikrintas tuo, ką darau

Turiu padaryti tiksliai, kaip esu suplanavęs

Viskas, ką aš darau turi gautis lengvai ir be didelių pastangų

Aš neprivalau daryti nieko, jei aš to nenoriu

Aš neprivalau daryti kažką vien dėl to, kad kažkas liepė

Malonumų siekimas

Gyvenimas per trumpas, kad daryčiau šiuos nuobodžius ir sunkius dalykus, pirma turiu gauti malonumų

Gyvenimas turi būti malonus visą laiką

Malonumas čia ir dabar – tai svarbiausia

Turiu būti nerūpestingas, kitaip busiu nuobodžiu žmogumi

Pasidarysiu „darboholiku“

Pralaimėjimo ar nepritarimo baimė, perfekcionizmas

Viską turiu padaryti tobulai

Aš viską turiu daryti pats

Aš negaliu suklysti

Negaliu leisti, kad kiti apie mane prastai pagalvotų

Jei padarysiu kažką gerai, tai visą laiką privalėsiu daryti viską gerai

Jei tik pabandysiu, man būtinai nepasiseks

Jei šioje vietoje nutrauksiu darbą, kiti blogai apie mane pagalvos

Jei man pasiseks, kažkam tai gali nepatikti

Jei būsiu drąsus ir taip pasielgsiu, kiti gali manęs nesuprasti ar net atstumti.

Nežinomybės, netikėtumų baimė

Aš turiu būti tikras dėl galutinio rezultato

Turiu būti pasiruošęs blogiausiam

Jei pradėsiu veikti, atsitiks kažkas blogo

Geriau nieko nedarysiu, nei rizikuosiu įsivelti į nemalonumus

Nepasitikėjimas savimi

Negaliu to padaryti, nes esu negabus

Nesu kompetentingas, todėl negaliu to padaryti

Jei pabandysiu tai padaryti, išaiškės koks kvailas aš iš tikrųjų esu

Aš negaliu bandyti daryti, jei galvoju, kad nesu geras tame/aname

Geriau netrukdysiu, vis tiek negalėsiu niekuo padėti

Nuotaikos žmogus

Aš negaliu to padaryti, nes esu pavargęs, streso būsenoj, depresuotas

Jei būdamas tokios būsenos kažką darysiu, bus tik blogiau ir nieko gero iš to neišeis

Jei neturiu energijos, turiu pailsėti

Turiu būti pakylėtas, kad būčiau gabus tai atlikti

Pabandyk įsivaizduoti savo schemą:

Aš privalau …..,padaryti/pasielgti/pasakyti, aš turėčiau……, aš negaliu……

Jei aš ……..,padarysiu/pasielgsiu/pasakysiu, tai ……

Kaip iš to išeiti?

Keletą minčių “pasufleruosiu“ :), bet šiaip, iš praktikos žinau, kad patarimai nedaug ką padeda. Geriau, kai žmogus pats užsinori, ieško būdų ir juos atranda.

Ką daryti su tomis mintimis? Išmokti su jomis ginčytis ir sukurti kiekvienai minčiai alternatyvią, realistinę mintį. O jei darbas atrodo neįveikiamas, padalyti jį į tiek dalelių, kiek reikia, kad galėtum pakelti. Jei nenori kažko daryti, bet reikia (pav. parašyti kursinį) prisėsk prie jo 30 min., po to padaryk pertrauką, po to kiek ilgiau padirbėk, kartais sunku būna pradėti. Sugalvok malonų apdovanojimą už darbą arba jo etapus. Jei nenori kažko daryti, dėl to, kad privalai, gali išvis nieko nedaryti. Turi galimybę laisvai rinktis, gali atsitraukti ir nuspręsti pats. Visi iki šiol buvę tavo sprendimai atvedė tave ten, kur esi dabar.

Jei manai, kad ši tema apie tave ir nori keistis, čia išsamus vadovėlis ir daina 🙂

P.S. Kol rašiau šia tema, padariau 3 darbelius, kuriuos jau seniai delsiau atlikti. Pasitenkinimas nerealus! Dabar laukia 3 -5 didžiulės užduotys/kalnai, kurias norėčiau įveikti. Reiks bent vieną jų padalinti ir įtraukti į dienos ar savaitės planą. Na, gal pagaliau išjudėsiu, juk tai mano svajonės…

Tiesa, pamiršau, tik nenaudokit vadovėlio svorio metimui, sutarta? 😉