Mintys apie ribotumą

holding_sun_1Šiuo metu skaitau vieną knygą. Galvoju, gal ne tik man šios mintys bus naudingos. Jos mane nuleido ant žemės, bet, džiaugiuosi, kad nepriplojo prie asfalto 😉

  • Jūsų kūnas miršta ir vieną dieną virs dulkėmis. Kad gyventumėte, turite miegoti, valgyti, gerti. Jūsų senėjimo proceso nesustabdys jokios plastinės operacijos. Visų mūsų gyvenimas baigsis turint nepasiektų tikslų ir svajonių.
  • Jūsų šeima, tautybė, gimtoji šalis, kultūra jus ir apdovanojo ir apribojo. Ar turėjome abu tėvus, ar tik vieną, ar buvome įvaikinti – visi įžengiame į pilnametystę turėdami ribas, kurias mums davė mūsų šeimos.
  • Ne vienas mūsų nėra vienodai gabus literatūrai, matematikai, fizikai, muzikai.
  • Talentai ir dovanos jau įdėtos į mus, vieni jų turi daugiau, kiti mažiau ir negalite jų pasiimti, jei nėra duota.
  • Turite savitą asmenybę, temperamentą, unikalų “aš“. Tai ir dovana ir ribotumas. Negalite tiesiog užsinorėti kito žmogaus savybių ir jas turėti.
  • Turite tik vieną gyvenimą. Negalite visko nuveikti. Norėčiau pagyventi ir vienoj ir kitoj valstybei, išbandyti keletą skirtingų profesijų. Negaliu to padaryti, nes mano laikas bėga.
  • Mūsų darbas lieka “erškėčiai ir usnys“. Tai sunku. Niekada visiškai nebaigiame. Neišnyksta liūdesys, nes niekada nesame iki galo patenkinti. Tarpusavio santykiai nebus tobuli, kol nenukeliausime į dangų. Turime sielvartauti dėl šio ribotumo, nes kitaip reikalausime iš jų kažko, ko jie negali duoti.
  • Pasaulyje yra daug visko, apie ką nesuprantame. Daug slėpinių, nepaaiškinamų gyvenimo įvykių. Ne visuomet atrasime atsakymą kam? kodėl?

Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota. Daugelis mūsų panašūs į kūdikius. Kūdikis klykia, kad motina jį pamaitintų ir rūpintųsi juo. Jis visatos centras, o kiti egzistuoja tik tam, kad rūpintųsi jo poreikiais. Jis kenčia nuo pasipūtimo, puikybės, vaikiškumo. Norėdamas suaugti, jis turės suprasti, kad nėra visatos centras. Visata egzistuoja ne tam, kad patenkintų kiekvieną jo poreikį.

Šią skausmingą pamoką turime išmokti visi. Mūsų ego toks didelis, kad elgiamės taip, lyg būtume Dievas. Dažnai mūsų fantazijos ir norai pranoksta realaus gyvenimo galimybes. Pervargstame galvodami, kad galime daugiau negu yra iš tiesų, būname įsitempę ir kaltiname kitus, pašėlusiai blaškomės įsitikinę, kad mūsų pasaulis neapsieis be mūsų, jei mes sustosime. Kai kurie mūsų jaučiasi prislėgti, nes mūsų troškimai tokie dideli ir nepasiekiami, kad atrodo beprasmiška iš viso ką nors daryti.

Norint suaugti būtina nulipti nuo savo sosto ir prisidėti prie likusios žmonijos. Kažkas mumyse nekenčia apribojimų. Nenorime su jais susitaikyti. Savo ribotumo pripažinimas yra neatsiejama dvasinės brandos dalis.

Įrašo “Mintys apie ribotumą” komentarai: 4

  1. Sauluzhe, o tu pastebi, kad kai paleidi ar nebeprisirisi mintimis prie noro ar troskimo, jis
    ima ir issipildo ? Tiesiog suformuluoji ir paleidi nora i Visata. Taip jau yra Visatos desniuose, kad jei prie ko nors per daug prisirises esi ar troksti, tai kaip taisykle nebus skirta arba gausi bet taip, kad dziaugsmo neteiks. Kaip sako mano jogos mokytoja, tai siek be rezultatu, neprisrisk prie ju. Dirbk iki maksimumo, bet nieko nesitikek, va tada ir ivyksta stebuklai. Deja musu Ego nori kitaip :).

    • Sveiki,
      Šame tinklapyje tik komentavau. Neturiu galimybės sekti visų tinklapių, kuriuose komentuoju. Bet mane visada rasite čia 🙂 Todėl, jei norite kad atsakyčiau, geriau rašykite man į mano blogą į klausimus arba el. paštu esudabar@yahoo.com

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s