Pasikeitimai

Jie neateina akimirksniu, bet kai einama link tikslo, vieną dieną tikrai juos pamatysi, pamatys ir aplinkiniai. Panašiai vyksta mano gyvenime. Žmonės sako, kad aš pasikeičiau, giria ir džiaugiasi kartu. Pagaliau ne tik imu, bet ir duodu kitiems.

Galvojau, kad nepaisant to, kad viduje keičiasi ir jausmai ir mintys, žmonės mane laiko vis ta pačia tylia, neturinčia aiškios nuomonės, neryžtinga moterimi. Ir taip iš tikrųjų iki laiko buvo. O dabar man niekam nereikia stengtis įrodyti, tiesiog tai nauja “aš“ arba atrasta iš naujo.

Neseniai pradėjau ieškotis darbo. Atnaujinau savo CV, perskaičiau ir pagalvojau, kad jei būčiau darbdavys, norėčiau turėti tokią darbuotoją. “Tai bent naglumas“, vis dar kalba kažkas tyliai viduje, “reikia apie save galvoti blaiviai, pažiūrėk kiek daug turi trūkumų!“. Na ir kas? Gyvenu žmonių su trūkumais pasaulyje. Kiti mus linkę vertinti pagal privalumus, o mes pačios, dažniausiai, pagal trūkumus.

Sėdžiu dabar sofoje ir maloniai tingiu po skanių pietų ir dar skanesnio deserto. Jaučiu, kad mano šlaunys išsipūtusios ir kaltę, kad reikia dažniau pasportuoti. Žinau ta išsipūtimo jausmą, po kelių dienų jis praeis, pasportuosiu savo malonumui gal šiandien gal rytoj ir toliau gyvensiu. Viskas dėl to, kad būdama pas mamą pasisvėriau ir pamačiau, kad jau nuo vasario nenukrito nei gramo svorio. O iki tol krito ir gan sėkmingai. Turbūt nebekris daugiau. Ir ką su tuo darysiu? Na ir nieko, esu su viršsvoriu, bet graži ir laiminga. Dydis 42, na ir kas? Mintyse skamba dainos žodžiai “spjaudau sau ir gaudau“ .ir nebeskaitau idiotiškų reklamų apie 6 produktus, kurių nevalia valgyti ir uždengiu su popieriaus lapu tą erzinantį banerį su drebančiu pilvuku.

Svajoju kada pakviesti jus į susitikimą, pasivažinėti dviračiais ir paplepėti kavinukėje, būtų išties smagu.

O dar kilo fix idėja kitąmet dienos be dietų progą suburt visas, apsivilkti marškinėliais ir prigludusiais kapri pasipuošti ryškiais akcentais ir žygiuoti Vilniaus gatvėmis su šūkiu “Mylėk visą, kas esi“ 🙂

Saulužė

Įrašo “Pasikeitimai” komentarų: 12

  1. Sveika, džiugu skaityti tokias tavo mintis. Net skaitant jaučiasi, kad tavo gyvenimas šviesesnis:) Labai patiko tavo mintis, kad kiti mus vertina pagal privalumus, o pačios pagal trūkumus. Nuolat skaitau tavo blogą, gal ne visad pakomentuoju, bet laukiu su nekantrumu kiekvieno tavo įrašo.

    • Džiaugiuosi, kad galiu būti naudinga. Noriu tikrai jus visas padrąsinti, nenuleiskite ranku, NIEKADA. Pamatysit, koks gyvenimas saldus be minčių apie svorį ir maistą. Kiti, kas tokių problemų neturėjo, neturi su kuo palyginti. Man šiandieninis gyvenimas atrodo kaip rojus žemėje, tiek naštų nukrito

  2. Be galo be krašto gražus įrašas, jaučiasi, kad parašė nuoširdžiai ir sveikai savimi pasitikinti moteris, be kaukių be dirbtinai kuriamo įvaizdžio. Ir kartu parodei man, kad viskas imanoma, tik reikia darbo, darbo, darbo…ačiū ir sėkmės!!! 🙂

  3. Įdomu o nuo kokio dydžio tau krito svoris? Nes man dabar 42 dydis atrodo kaip svajonė, nes dabar gyvenu su 46 dydžiu, kuris jau trukdo man gyventi ir neišeina man juo džiaugtis. Niekaip neišeina man stop emociniam valgymui pasakyti. Džiaugiuosi už tave.

    • Sveika, Giedrė.
      Man panašiai kaip tau buvo. Ir taip pat daugiausia dėl emocinio valgymo ir iškreipto savo išorės suvokimo. O stop pasakyti tiesiog neišeina, nevalia nusigręžti nuo savo emocijų. Viskas prasideda nuo jų įvardijimo ir palaipsnio savęs supratimo. Aš ir dabar dažnai iškylančias svajones dėl svorio ir dydžio stabdau ir siekiu jaustis gerai viduje su tuo kūnu kokį turiu šiandien ir tada, kai buvau giliausioj duobėj.
      Ar lankai kokias nors grupes ar individualias konsultacijas?

      • Lankau grupę, kartais ir individualias konsultacijas. Turbūt trūksta mano pačios pastangų. Man dabar neramu, nes norėčiau nuo mitybos planelio pereiti prie intuityvaus valgymo, plius pasakyti stop emoc. persivalgymams. Kiekvienas pabandymas baigiasi arba ribojimu arba persivalgymu. Tiesiog reikia daug dauuuuug kantrybės. Eiti po vieną mažą žingsniuką. Atsigręžti į emocijas oi kaip nesinori….bet be jų nė iš vietos, ane?:)

      • Labai teisingai pastebėjai, viskas nuo mažų žingsnelių. Nebūtina versti kalnus, geriau yra kasdien po truputį ir … mylėt save suklupus 🙂
        Aš daugiausia pastangų dėjau būtent savęs supratimui, emocijoms. Pamenu, karts nuo karto psichoterapeutė paklausdavo kaip ten su valgymais. Atsakymas būdavo panašus: “neteikiu tam didelės reikšmės, man dabar svarbu ir įdomu kas su manimi viduje vyksta“.
        Jei nori pereiti prie intuityvaus valgymo, emocine prasme sunkiomis dienomis padeda trumpalaikis grįžimas prie mechaninio. Nes pats tas perėjimas ir uždrausto maisto įvedimas, savo alkio sotumo pojūčių klausymas pareikalauja daug laiko ir sukelia papildomų įtampų.
        Kaip gera girdėti, kad stengiesi ir eini į priekį 🙂

    • Įsiterpsiu ir aš į jūsų pokalbį. Kažkur giliai giliai manyje yra viltis, kad mano svoris sumažės, nes per juodajį laikotarpį jo priaugau be galo daug, daugiau nei pusė savo buvusio svorio… Dabar bandau gyventi su tuom, ką turiu, susitaikyti su savo kūnu, labiau kreipti dėmesį į savo vidinį pasaulį, nes kai susitvarkys jis, tada ir svorio reikalai kažkiek pajudės. O jūsų rašomi dydžiai tokia nereaili savojonė, bet gal kada nors:) Dar visai neseniai vėl perkaičiau man patikusią minti, jog “Laimė yra kur kas tobuliau, nei tobulos formos“.

      • Labai gera mintis, Mėta! Pritariu!
        O kūnas pats pasirinks jam tinkamą svorį, kai nustosim jam vadovauti ir išmoksim tinkamai su meile ir atlaidumu sau juo rūpintis.

  4. Labas,
    esu juodžiausioje neviltyje, jaučiu kaip liga užvaldo mane visą. Esu pavargusi, išsekusi, vieniša ir nelaiminga. Paskaičius Jūsų ir Alisos blogus atsirado mintis, kad galiu sir turiu sau padėti. Bet siaubingai bijau, kad skambutis į VSC ar net tiesiog kalbėjimas apie savo problemas išvilks į dienos šviesą “tamsiąją mane“. Vakar vakare buvau pilna ryžto, šiandien imu nerimauti. Pasakykite, kaip prisiversti?

    • Sveika,
      nebijok ir nenusigręžk nuo savęs kokia bebūtum. Nepaisant nemaloniausių jausmų paskambink ir užsirašyk. Jau rašiau, man irgi buvo gėda dėl savęs tokios ir jausmai ilgai veržėsi, verkdavau kaskart kalbėdama apie save ir taip tesėsi gan ilgai. Bet kažkur po pirmų 2 savaičių VSC man žymiai palengvėjo. Tiesiog turi išskaudėti ir turi išverkti, išleisti visą skausmą. Toks išgijimo kelias. Labai tave palaikau. Jei nori, galiu palydėt tave į pirminę konsultaciją kad būtų drąsiau. Parašyk man el. paštu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s