Kai nori kad jis/ji pasikeistų

Širdį slegia skausmas dėl keleto žmonių. Jų gyvenimai sugriuvę, jie kankinasi. Šimtą kartų bandžiau padėti. Bet, regis, žodžiai kaip žirniai į sieną. Negirdi, nenori, pasipiktina ir jaučiasi įžeisti. Suprantu, kad ir aš neturiu visos tiesos, galbūt dar daug ko nesuprantu. Bet skausmas dėl jų padėties neleidžia jų palikti ramybėje. Šimtą, tūkstantį kartu pykstu: “na kaip gi nesuprantat, juk tai taip paprasta, reikia tik patikėti, kad gali gyventi geresnį gyvenimą“, “gali nusisukti nuo savo priklausomybių ir pasakyti ryžtingą “ne“, gali palikti savo beviltiškai žlugdantį mąstymą ir mokytis mąstyti sveikiau“. Kaip padėti? Nežinau. Ateina toks slegiantis beviltiškumo jausmas, atrodo žmogus niekad taip ir nepasikeis.

Palikti ramybėje, duoti sulaukti savo pasirinkimų pasekmių. Visą tai jau išbandyta. Pasekmės nepamoko. Nors ir skauda, su laiku pradedama norėti, kad ir toliau skaudėtų. Dažnai pagalvoju apie didelės pagarbos vertą žmogų – Motiną Teresę. Jos siekis buvo matyti kiekvieną žmogų be galo vertingą, kad ir utėliuotą, raupsuotą Afrikos gyventoją, ir jį mylėti. Tiesiog rodyti meilę. Labai aukštas standartas, bet kita vertus, ir labai paprastas. Kaip išlikti duodančiam, mylinčiam ir tikėti žmogumi, nesitikint pasikeitimų ar kitos man naudingos grąžos. Kad ir tokios, kai mano pastangos davė rezultatą?

Su sutuoktiniais, tėvais, draugais tas pats. Artimiausi žmonės. Su jais esame labiausiai pažeidžiami. Juose matome daugiau trūkumų nei savyje. Šiandien pagalvojau, jog džiaugiuosi, kad gyvenu savo gyvenimą, visiškai kitokį, nei mano tėvai gyvena. Jaučiuosi laisvą jį pati kurti, pasirinkti. Bet dažnai galvoju, kad tai ką turėjau buvo gryna tamsa, nieko gero. O ką gi gero iš jų perėmiau? Sunku atrasti, reikia įdėti pastangas. Ko gi vertingo mane mama, tėtis išmokė? Džiaugtis gyvenimu? Labiau ne, nei taip. Siekti savo svajonių išsipildymo? Tikrai ne, arba kitų, bet ne savo. Būti dėkingai? Tikrai ne, labiau viskuo nepatenkintai. Duoti materialių gerybių? Tikrai taip. Daug dirbti? Be abejonės. Užsispyrimo? Tikrai, jo turiu per akis. Meilės? Labai netobulos, bet bandė rodyti. Tvarkos? Diiiiideliausios.

Sutuoktinis irgi gali erzinti, kartoti vis tas pačias klaidas. Bet gal su juo kiek kitaip. Čia jau santykiai tarp lygiųjų. Gali nebijoti išsakyti savo lūkesčius. Ir jei tave myli ir gerbia, tikrai nepalaikys to įžūlumu, bandys kažkiek atsižvelgti. Žinoma, reikia laiko, kol išgirs, arba tinkamų žodžių, kad suprastų. O dar daugiau laiko, kad lūkesčiai nors mažumėle būtų patenkinti.holding-handsKalbant apie lūkesčius supratau, kad neverta tikėtis, kad jie bus visi ir tiksliai taip patenkinti, kaip norėtųsi (ypač sunkiai įvykdoma perfekcionistams 🙂 ). Tenka mokytis nereikalauti per daug. Būti patenkintam mažais dalykais, pripažinti, kad į kai kuriuos taip ir nebus atsakyta. Teks jų atsisakyti arba bandyti juos kaip kitaip patenkinti, galbūt kitoj formoj, kitu būdu. Mes dažnai per daug tikimės iš kitų ir per mažai iš savęs, arba ir iš savęs norime kaži ko. Visa tai sukelia įtampą ir trukdo džiaugtis gyvenimu. Nematome ir nesugebame priimti iš kitų nuostabių dalykų, kurie mus praturtintų ir padarytų mūsų santykius malonius ir įvairiaspalvius.rainbow

Tai tiek šiandien minčių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s