Gyventi gera

PaveikslėlisEt, iš tikrųjų… Šiemet toks saulėtas, nuostabaus grožio ruduo. Turiu daug progų juo grožėtis, kol dar nepraleidžiu visos dienos ofise. Su vaikais rinkome įvairiaspalvius klevų lapus, žaidėm gaudynes lauke. Daug šypsomės. Tegul smulkūs ar kad ir nemenki sunkumai neužgožia grožio. O jo iš tikrųjų tiek daug. Pasižiūriu į veidrodį, nusišypsau sau. Judinu sustingusius veido raumenis, sakau sau “pabusk“, “jausk“, “įkvėpk“, “pamatyk“. Kaskart primenu sau “ištiesk nugarą“, “pakelk galvą“, tiesiog šypsokis pardavėjai, sutiktam nepažįstamam. Įkvėpti save gan paprasta, o ir sutiktų praeivių sukaustyti žvilgsniai minkštėja.

Myliu gyvenimą, jis toks neapsakomai puikus. Reikia tik truputuką pastangų jį atrasti, kaip kokį grybą ar pasislėpusią uogą. Panašu, kad mano gyvenime krizė dar nesibaigė, bet šis žodis man paskutiniu metu asocijuojasi su žodžiu “dovana“. Tai naujų galimybių metas, bandymų, eksperimentų. Jaučiu, kad kaip bebūtų baisu, atrodo kad man pavyks. Arba ne. Iš to irgi gausiu daug naudos ateičiai. Toks jausmas, kad niekas manęs pagaliau nepuola ir man visai nereikia gintis, nereikia atitikti kažkieno standartų, taip pat ir mano standartai tapo labiau realūs, pasiekiami.

Kaip mano maistas ir persivalgymai? Pagaliau viskas aprimo. Sugrįžau į vėžias. Padėjo mintis, kad tai, kad ir vėl atrodo pradėjau slysti, nereiškia, kad taip ir tęsiu. Aš nukritau ir atsistojau, vėl kritau ir vėl stojuosi. Šitaip va ir mokausi. Ir visai ne gėda, kad prieš tai ilgą laiką sekėsi žymiai geriau. Kai krenti ar paslysti, reikia dvigubai daugiau meilės ir užuojautos sau. Tiktai taip sugebėsiu atsikelti. Bausmes skirti ir vykdyti yra teisėsaugos institucijos, policija ir pan. Santykyje su savim kažin ar reikia vis atstatinėti teisybę, atimti gera, kad kitą kartą “pasimokytum“ nebedaryti. Užuojauta, dėmesys, išklausymas – štai ko trūksta žmonėms. Kažkaip mieste tikrai susvetimėjam, santykiuose siekiam naudos sau, be kitos dalies. Todėl belieka kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, dažnai dėl to, kad gautum paprasčiausiai palaikymą, būtum tiesiog išklausytas ir suprastas. Ypač kai tas stygius taip nežmoniškai stipriai juntamas…

Truputį nukrypau, reik mažiau filosofuoti 🙂 Tai kodėl man dar gera? Todėl, kad neskubu gyventi. Todėl kad turiu nuostabių draugų. Jie kitokie nei aš. Mes praturtinam vienas kita savo dovanomis ir skiriam dėmesį. Turiu nuostabų vyrą. Šiaip šeimoje galiu būti tokia kokia esu. Kalbėti viską, kas užplaukia, jaustis kaip jaučiuosi. Kartais pagalvoju, gal vietomis geriau patylėčiau, geriau nelįst ginčytis vien dėl sportinio intereso. Gal ir taip ir ne. Visgi didelė laimė, kai tau leidžiama būti visiškai atviram.

Džiugina ir tai, kad per pastaruosius mėnesius sėkmingai bandau atstatyti savo sveiką savigarbą. Mokausi pagarbiai elgtis su savimi – gerbti savo emocijas, asmeninę erdvę. Panašu, kas pavyko išlįsti iš slėptuvės ir šiuo metu adaptuojuosi realiame gyvenime, matuojuos savo kailį ir mokausi sutarti su juo ir gerai jame jaustis.

Kažkokia keista šį kartą pažanga. Su klaidomis ir daugybę neigiamų emocijų, prieštaravimų. Bet tai manęs šį kartą neglumina. Nepaišau sau jokio atkryčio ar depresijos. Viduje tik labai geras jausmas – pasitenkinimas 🙂

Ačiū Jums, kad išklausote,

S.

Paveikslėlis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s