Savigarba

puzzleLabai paprastas ir labai sudėtingas dalykas toji savigarba. Kas čia nesuprantamo? Tiesiog mokėjimas gerbti save. Gerai, jei gimsti (užaugi) su šiuo dalyku. O jei ne? Kaip visgi nepaprasta tuomet įgyti šį sugebėjimą, požiūrį. Ilgą laiką galvojau, kodėl taip mažai knygų parašyta šia tema, o kas parašyta kvepia kažkokia savitaiga. Supratau, jog tai labai plati tema, kurioje telpa įvairūs mūsų asmenybės bruožai. Ir tai labai asmeniška.

Kaip išmokti gerbti ir vertinti save nepriklausomai nuo aplinkybių į kurias patenkame, sėkmių/nesėkmių, aplinkinių vertinimo. Sąlyga – yra jungiantis visus šiuos dalykus veiksnys. Jei – busiu sėkmingas, kiti mane vertins, nepateksiu į kvailas situacijas, turėsiu tokią figūrą, sversiu tiek, neturėsiu celiulito, raukšlių. Visuomenė bėga nuo to, kas jos akims nepatrauklu ir bando tai pavadinti „neteisinga“. Kaip kad ir su kūnu – geras kūnas yra lieknas, treniruotas. Dainininkai, žvaigždės daro viską, kad tik sustabdytų savo senėjimo procesą – įvairios plastinės operacijos, tonos makiažo ant veido, balinasi dantis… Viena kartą, pamenu, nuėjau pas odontologę ir pasakiau, kad norėčiau išsibalinti dantis nors šiek tiek, bet žinau, kad mano labai jautri dantų emalė. Išgirdau netikėtą atsakymą „tau nereikia balintis dantų, tavo dantys yra natūralios mūsų regiono žmonių spalvos“ ir parodė mano spalvą dantų atspalvių paletėje. Man labai nepatiko tai, ką ji pasakė. Dabar suprantu, ką turėjo omeny. Dauguma mūsų bijome atrodyti natūralūs, nes tai dabar nemadinga, nėra vertybė. Bandydami atitikti standartą menkiname savo unikalumą, nuvertiname tai, ką turime. Mes bijome susenti, bijome mirties, bijome būti nepripažinti, daug, daug visokių baimių. Bandydami save nuo jų apsaugoti, kuriame nerealų pasaulį ir pasidarome luoši, nes nepriimame gyvenimo tokio, koks jis yra. Nepriimame ir savęs tokius, kokie esame.

Mano gyvenime savigarba ir savivertė pamažu kyla į viršų. Neturėjau tikslo dirbti tiesiogiai su ja. Paprasčiausiai dėl to, kad ji, kaip dėlionė. Reikia imti atskirus elementus ir bandyti sudėti vieną paveikslą. Tos mažos dalelės jungėsi viena prie kitos, dabar galiu matyti sustambintai. Tai, ko gero, du esminiai dalykai: savo žmogiškumo pripažinimas ir priėmimas ir kitų žmonių žmogiškumo, kitoniškumo priėmimas.

Tai reiškia, kad turiu savo charakterio privalumų ir trūkumų, savo išvaizdos privalumų ir trūkumų, savo netobulumo/ribotumo suvokimas. Paprasčiausiai siekis būti laiminga su tuo, kas esu ir ką turiu. Mano kova su išore parodė, kad turiu giluminių problemų: santykių su tėvais sunkumai, nemokėjimas savarankiškai spręsti savo problemas, gyvenimo džiaugsmo nepatirtis, neleidimas sau būti silpnai, nemokėjimas prašyti kitų pagalbos ir daug kitų. Galvojau, kad arba aš būsiu special arba lūzerė, vidutinybė – ne man. Todėl nuolat buvau ir vis dar dažnai esu įsitempusi, kad neatitinku aukštų standartų.  Kai bandžiau būti special, visą tai veržėsi per anoreksiją, kai nusprendžiau, kad to niekad nepasieksiu, nusprendžiau būti lūzere visomis prasmėmis, to ženklas buvo pastovūs persivalgymai. Nesirgau bulimija, bet ją galėčiau palyginti su kova tarp šitų dviejų polių – viena dieną tu esi viskas, kita – apgailėtina, vemdama bandai ir vėl artėti prie idealo.

Pažįstu vieną merginą. Ji dėl savo nuotaikų, nerimo ir nesėkmių kaltina kitus žmones. Galvoja, kad ją nuolat skriaudžia, elgiasi neteisingai. Tam, kad ji būtų rami ir patenkinta, jaustųsi priimta ir mylima, kiti turi elgtis pagal jos norus. Ji bėga nuo pasaulio, nuolat skundžiasi sveikata ir dažnai gulasi į ligonines, kur jaučiasi ramesnė. Mes visi iš dalies savo viduje tam tikromis aplinkybėmis taip elgiamės ir jaučiamės, nes, ko gero, nemokame priimti ir gerbti kitą žmogų, kitokį nei mes, kartais su kardinaliai priešingomis vertybėmis. Jei tas žmogus mums yra brangus, dedame visas pastangas, kad jis pasikeistų ir darytų tai, ko norime mes. Santykis su išore taip pat labai svarbi savigarbos dalis. Nesakau, kad nereikia keistis ir laukti iš kitų pokyčių. Bet visų pirmą reikia pažvelgti tiesai į akis – esi kas esi ir tavo artimas pašonėje taip pat. Man atrodo, kad kai pradedi džiaugtis tuo, kas esi ir kokie yra tave supantys žmonės, tuomet pradedi iš tikrųjų keistis. Tai jau kitos kokybės tobulumas, ne iš baimės ir nenoro matyti trūkumus, sielvartą, kančią, mirtį. Ir toliau trokštu, kad viskas būtų gerai, bet neatmetu ir blogų periodų, priimu iš gyvenimo viską ir nebandau kovoti su vėjo malūnais.

Linkiu negaudyt vėjo ir nedėti jo į stiklainį. Tegul jis kedena plaukus, būna šiltas, žvarbus, glosto skruostus, laužo medžių šakas, aprimsta minutėlę ir vėl šoka savo nesibaigiantį, nesutramdoma šokį.

S.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s