Pabuskime ir kelkimės

Pavasaris man dažnai sukelia prieštaringų minčių. Atrodo, saulė, gražūs orai, šiluma, lig ir turėtų įsiveržti į vidų ir viską ten sutvarkyti, apšviesti, pakelti nuotaiką. Iki šiol stebiuosi, kad kažkaip dažnai veikia atvirkščiai ar tiesiog orai su nuotaika ne visada eina koja kojon. Seniai jau nerašiau, vis neatrasdavau laiko pamąstymams ir buvimui su savimi pačia.

Šiandien irgi panašiai. Atrodo, turiu viską, ko norėjau: mažai galvoju apie maistą ir ribojimą, turiu gerų draugų, dirbu įdomų darbą. Bet žinokit, taip neturiu jėgų, nors tu ka. Tiek daug darbų ir planų šiam savaitgaliui. O norėjau tik palįsti po karštu dušu ir nieko nedaryti, eiti ir tiesiog gulėti, kol galiu, kol vaikai dar miega saldžiu pietų miegu. Taip ir esu dabar. Suprantu, dar valandėlė, ir jie atsikels, ir vėl reikės keltis, suktis, rūpintis. O taip nesinori. Atrodo, visai išseko vidinė baterija. Aš tiesiog pamiršau, ką reiškia ilsėtis.

Kartais pagalvojus apie VSC ateina tokia gera nostalgija. Norėčiau ir vėl ten pasigydyt. Bet kad manęs nepriims. 🙂 Nes jau esu toli nuo to, kas vadinama pastoviu persivalgymu. Ką labiausiai iš ten atsimenu, tai yra tas, kad tie užsiėmimai padėjo man sugrįžti į save. Jie priminė, kad reikia savimi rūpintis, atnešė supratimą, kad tai neturi nieko bendro su savanaudiškumu. Kaip tik to grįžimo į save man labiausiai šiuo metu reikia.

Silpnai girdžiu tą vidinį balsą, kuris pasako, kaip šiuo metu jaučiuosi ir siūlo būdus, kaip galėčiau savimi pasirūpinti. Valgau ką tuo metu turiu šaldytuve, miegu, kai visiškai atsijungiu, trūksta sporto, vitaminų. Kaip save „reabilituoti“ žinau, tik kažko rankos nekyla. Turbūt žinau dėl ko. Juk tai pareikalaus papildomų pastangų. O iš kur jų paimti? Ir vėl pamatau, kaip sunku mylėti save. Atrodo, turėtų būti įprasta kaip du kart du. Na, bet turiu kažką dėl savęs padaryti. Kaip rusai sako: „спасение утопающих – дело рук самих утопающих“.

Po vieną mažą dalykėli kasdien dėl savęs. Skamba kaip didelis žygdarbis. Kaip man nieko nedaryti, kad kas nors savaime pasidarytų, ką?

Paveikslėlis

Reklama

Įrašo “Pabuskime ir kelkimės” komentarai: 4

  1. Man su nuotaika lygiai taip pat.. Nors lauke viskas bunda, saulė šviečia, viduje kažkaip dar sąstingis. O kartais net noriu, kad būtų apsiniaukę ir lytų vien todėl, kad su pavydu žiūriu į kitus, laisvai besidžiaugiančius laisve, o aš tos laisvės patirti kartais paprasčiausiai nemoku. Na, bet viskas su laiku 🙂

  2. Sveika, Sauluže,
    buvo labai džiugu pamatyti naują tavo įrašą. Pažystamos mintys ir savijauta. VSC ir man suteikė atokvėpi ir leido pabūti su savimi ir dėl savęs. Kartais pagalvoju, kad galėtų būti tokio pobūdžio centras moterims nebūtinai sergančioms VS, o tiesiog, kad pradėtų mylėti ir gerbti save, nes daugelis kenčia nuo nemeilės sau, aukštų reikalavimų ir ilgisi laisvės… Ir šiame tavo įraše girdisi noras, kad kiti tavimi pasirūpintu, nes jaučiasi,kad visą save išdalini ir jėgų sau tiesiog nelieka, juk turim ribotus resursus.
    Ir Meilės jausmas pažystamas, kartais norisi, kad lytų, kad būtų prastas oras, nes atrodo visi džiaugiasi, yra laimingi, tik tu viena ne..bet stengiuosi nusiteikti, kad tai yra netiesa, nes tikrai netiesa 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s