Slepynės su pykčiu

article-1264092-081D0A9F000005DC-144_468x3392Nesusimastėte kaip sekasi stručiui kasdienybėje? Šiandien kaip tik galvoju apie jį. Ryškiausi jo sugebėjimai – greitai sprukti nuo pavojaus arba jei nepavyksta, kišt galvą į smėlį – nematau pavojaus, vadinasi jo nėra. Gyvenime mes visi turbūt sutinkame žmones, aplinkybes, kurie mums nepatinka, erzina. Ką su tuo darome? Ar slepiamės kaip stručiai, ar pabėgame nuo jų. Kartais turbūt pats išmintingiausias būdas – to išvengti, bet kartais gyvenimas mums siunčia signalus – stresas, įtampa, susierzinimas, bejėgiškumas, pyktis, depresija; galvos skausmas, pykinimas, virškinimo sutrikimai, širdies problemos, nemiga ir pan. Galvojam – išgersim tabletytę, išsimiegosim, pakeisim aplinką ir turėtų praeiti. Tačiau ką daryti, jei tai nepraeina?

Kaip gyvenu šiandien? Žaidžiu slėpynes. Mano galva smėlyje, kaip nors praeis. Bet ir toliau matau, kad santykiai – mano problema. Įpratusi į konfliktus reaguoti gynybiškai. Kartasi, kai žinau tiesą, ją bijau atskleisti kitam, nes ji gali sukelti kito žmogaus susierzinimą, pyktį, nusivylimą manimi, santykių nutraukimą. Kurį laiką galvojau, kad beveik neturiu problemų su pykčiu. O viso labo mano galva buvo panirusi į smėlį. Visos raudonos lemputės jau seniai mirksi, menkai teišgirstu, galvoju, kad ši būsena normali, tiesiog per tai reikia praeiti. Na, taip, bet jokiu būdu neužsimerkus. Norisi pasimokyti, dar daugiau pasistūmėti progreso link.

Girdėjau vieną kartą lektorę pasakojant apie įpročius. Mes darome daugelį dalykų automatiškai, mūsų reakcijos būna nesąmoningos. Naujas įprotis, pagal daugelį šaltinių, susiformuoja mažiausiai per 21 dieną. Tiek reikia mažiausiai kasdien mokytis naujo įpročio, t.y. “mankštintis“, lavėti. Tačiau anot lektorės, galima įprotį suformuoti per 1 diena. Drąsus teiginys. O štai jos pavyzdys: jos draugė ilgą laiką bandė mesti rūkyti, tačiau niekas, net protingos knygos nepadėdavo. Vieną dieną ji sužinojo, kad susirgo plaučiu vėžiu. Nuo to laiko ji neberūkė…

Man panašu, kad reikia atsidurti ligoninėje, kad susiimčiau ir imčiau dėmesingai klausytis savo kūno. O juk jis kalba kasdien. Laimei, to dar neatsitiko. Tačiau, jau pagalvoju apie šią galimybę. Kodėl? Todėl, kad probleminiuose santykiuose balansuoju tarp agresyvaus ir pasyvaus elgesio. Kalbėti tiesiai apie savo poreikius ir tuo pačiu išgirsti pašnekovą ir gerbti taip pat jo nuomonę – taip gyventi man tikras iššūkis. Angliškai tai vadinama “assertive communication“. Gerai, kad pradėjau tuo domėtis. Nes šis nesugebėjimas sutrukdė man produktyviai dirbti, tad šiuo metu išėjau iš darbo. Jaučiu laikiną palengvėjimą. Tačiau taip pat jaučiu, kad su tuo ir toliau teks susidurti. Šiaip aš dėkinga likimui už šias patirtis. Nors ir matau, kad efektyviai bendrauti man sekasi, tik kai neiškyla konfliktų ar su man priimtinais žmonėmis, bandau daryti mažus žingsnius link to, kas vadinama balansu. Susiieškojau daug medžiagos asmeninėms studijoms (gyvenimo duobės paskatina motyvaciją), tikiuosi nedėsiu į krūmus, kai turėsiu šansų įgytas žinias išbandyti praktiškai.

Ko iki pilnatvės trūksta? palaikymo ir bendrakeleivių

Laukiu jūsų pasidalinimų ir laiškų apie tai kaip sekasi jums

Reklama

Įrašo “Slepynės su pykčiu” komentarai: 5

  1. Sveika, suprantu ka rasai geriau nei gali isivaizduoti, nes as su tokia pat problema ‘kovoju’. Nepatinku sau, kai atsakau ir kai reaguoju su pykciu, maza to, kitiems dar maloniau, kad tu susinervuoji (taip jai ir reikia). Norisi atrodyti stipriai ir nepazeidziamai, likti salta, o vos kazkas ne taip, ne pagal mano supratima ir kyla impulsai pykcio. Man labai padeda kartojamos afirmacijos, kad ‘esu harmoninga, jauciu vidine ramybe, esu stipri ir puikiai valdau savo emocijas ir etc’. Neretai uzeinu i baznycia, pabuti kokiu 20 min, cia randu palaikyma ir nusiraminima. Realybeje neturiu zmoniu, kurie mane palaikytu ir suprastu taip, kaip man norisi, toks jausmas, lyg negirdeciau ju, o jie negirdi manes. Nera komunikacijos tokios, kuri mane uzpildytu. Ir zinau kodel. Nes geriausiai jauciuosi, kai galiu duoti kitam dali saves, o kai ziuriu i kita nuskriausto suns akimis, tada man ir paciai nesmagu ir norisi dingti is tokios situacijos, busenos, kaip ja bepavadinciau. Taip pat, kaip vienas is budu savipagalbos, man yra fizinis darbas, tvarkau plaunu ir gaminu kasdien, tai atpalaiduoja prota ir skaitymas taip pat (bet ne rimtu knygu, o romanu, kurie itraukia, kurie idomus). Arba zurnalai, tada atitolstu nuo kasdieniniu rupesciu, itampos. Stengiuosi fiziskai save atpalaiduoti, sustoti sioje akimirkoje, tiesiog buti cia ir dabar, kad ir kaip dusioje negera.. Siandien su didele tase sedziu autobuso stoteleje, karstis svilina nezmoniskai, kazkur apie 38 jei ne daugiau.. Bet as isiziuriu i praeivius, ziuriu kas kuo apsirenges, kas ka daro, ir ima darytis visai idomu, ypac dailiai apsirengusios jaunos merginos, pagalvoju, kad man prie pupsancio jau labai didelio pilvo reiktu irgi kazka graziau apsirengti (as laukiuosi). Taip istrukau is rupesciu prote, kurie ikyriai zyze galvoje (o ju siuo metu labai daug ir neaisku kur pradzia, kur galas..), grynai perejus is minciu i si momenta. ATvaziavo autobusas, visiskai tuscias, taip maloniai ir parvykau namo. Kartais tiesiog kabiniesi uz momento situacijos, per daug nefilosofuodama kaip ka daryt… Linkiu tau visko labai nesureiksminti, pagalvok, kad kas bebutu, tai nesites AMZINAI ir kad tai baigsis. Juk viskas praeina.

    • Ar tiki, kad tai tiesiog savaime praeis? Matau, kad dedi nemažai pastangų, kad palengvintum tą būseną, kurioje būti tau nemalonu. Ir tai labai svarbu, ką darai. Tačiau tiek savo, tiek tavo pasidalinime jaučiu maištaujantį vaiką, kuris jaučiasi bejėgis prieš kitus arba nesuprastas. Kodėl vidumi nesuaugome, turbūt atsakingi tiek mūsų tėvai, tiek mes pačios. Tačiau jei kažką su tuo daryti, manau tikrai ši būsena nesitęs amžinai.
      Ačiū, kad rašai ir už tavo palaikymą

      • Sauluzhe, aciu uz tavo palaikyma ir supratima taip pat. Tu girdi sirdimi. Kaip suaugti vidumi, tai turbut teks pacioms auginti savo vidine kantrybe ir stiprybe, kad isgyventi dabartinemis salygomis, kokiose esame. Atsimenu, kad mano tevai is manes labai reikalavao geru pazymiu ir as buvau vertinama tik pagal tai, kaip mokausi, nuolat demesys buvo skiriamas gerai profesijai, buk protinga, dirbk, mokykis.. tai svarbiausia. Manes niekas nemoke buti tiesiog tuo, kuo gimiau – MOTERIMI. Ir butent todel vyksta maistas vidinis. As einu lyg tankas per gyvenima, siekdama isgyventi, psiekti, visiskai ignoruodama tai, kad esu moteris ir mano svarbiausioji uzduotis yra kurti, skleisti meile aplink save. O ne uzkalineti ‘gerus’ pinigus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s