Kai trūksta palaikymo

Labas, kaip laikaisi?

Neseniai teko kalbėtis su viena pažįstama, kuri pasidalino savo prisiminimais iš vaikystės. Ji šeimoje buvo nemylimas vaikas, motina jai praktiškai neskyrė laiko. Nuolat kabinėdavosi ir liepdavo dirbti namų darbus. Dažnai mušdavo. Tėvas irgi jos neužstojo prieš mamą, o tik nebyliai palaikė žmonos nuomonę. Nesigilinsiu į detales. Tačiau man įstrigo atminty keli dalykai. Ką ji bepradėdavo daryti, kas jai atrodė svarbu, buvo nuvertinama.

Taip ji pasirinko ne savo specialybę, nes pasak tėvų, jos norima kryptis yra nerimta profesija. Taip ji įstojo mokytis, mokėsi… Tam, kad rezultatai būtų geresni, ją mušdavo tėvai. Po to rytais ji visaip bandydavo slėpti mėlynes nuo grupiokų. Ji baigė universitetą su pagyrimu. Taip ji ištekėjo tam, kad kuo greičiau pabėgtų nuo tėvų kontrolės. Taip ji išgirdo savo vestuvių dieną motinos žodžius “pagaliau aš tavęs atsikračiau“, kuriuos lydėjo šypsena. Visa tai man draskė širdį. Man buvo be galo jos gaila, tiek ištverti, nepalūžti ir visgi gyventi toliau. Ji labai anksti suprato kaip nereikia auginti vaikus, todėl skiria daug dėmesio savo vaikams. Tačiau jaučiasi vieniša ir nepasitiki žmonėmis, nebepajėgia juose pamatyti ką nors gero. Labai ilgisi vaikystės draugų, nuo kurių skiria nemažas geografinis atstumas.

Galvoju, iš kur tokiam žmogui gauti meilės ir palaikymo? Ir neįsivaizduoju iš kur ji pati jo semiasi, kai to reikia jos vyrui, vaikams? Ieškau atsakymo į šį klausimą, nes jis ir man aktualus. Pastebėjau, kad žmogiška to norėti susilaukti iš kitų žmonių, tačiau ar visada tai gali duoti kiti? O kas jei to nesulauki? Tuomet tenka ieškoti viduje, tai auginti iš savęs. Tuomet prisimenu laikus, kai man pavykdavo įveikti kokią kliūtį, pabandau surasti kas tuomet padėjo. Maži žingsniai, nereikia versti kalnų per vieną dieną, pradžia nuo lengvesnių dalykų, nuoširdi malda, žmonės su panašiu likimu, kuriems pasisekė, ką jie darė. Drąsa prašyti pagalbos, klausti jei neaišku, drąsa išsikalbėti draugui. Tuomet vidinis senas žmogutis, kuris niekino ir smerkė, praranda galią, jis jau negali sustabdyti. Aš mylėsiu ir gerbsiu save ir savo norus. Kai reikės palaikymo, neužtrenksiu sau durų ir netrenksiu sau per galvą, kad dar skaudžiau būtų. Jei praeity sulaukiau nepriėmimo, paniekinimo ir išmokau taip elgtis su savimi, užversiu šį puslapį, nes jau dabar einu kita kryptimi, jau nutolau ir nueisiu ten, kur būsiu kitokia.

Mestelkit idėjų, kaip palaikote save, kai to labai reikia.

Šiltai,

S.

varyk-small

Reklama

Įrašo “Kai trūksta palaikymo” komentarai: 2

  1. Sveika, sunki karma tavo pazistamos, jei teko tiek iskenteti.. Patiko tavo savipagalbos budai, kai ka irgi pasiskolinu :). Jei kalbet kaip as ka darau, tai stengiuosi iseit is juodu minciu, o uzsikabint uz pozityvesnes ir priklausomai nuo situacijos, tiesiog veikti. Leidziu sau suklysti, tai geriau nei nebandyti ir likti tame pat taske.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s