Slepynės su pykčiu

Nesusimastėte kaip sekasi stručiui kasdienybėje? Šiandien kaip tik galvoju apie jį. Ryškiausi jo sugebėjimai – greitai sprukti nuo pavojaus arba jei nepavyksta, kišt galvą į smėlį – nematau pavojaus, vadinasi jo nėra.

Neskriausk savęs

Šie žodžiai skamba viduje. Negaliu jų nepaisyti. Nemeilė – vidinis santykis į save, pirmiausia į save. Žiūrėk, žmogus nužudo žmogų, kas tai? Visų pirmą jis nužudo žmogų savyje. Tas vidinis žiaurumas, neapykanta sau ar kitiems. Minkštesne forma, tiesiog nemeilė. Iš kur mes jos išmokome? Sulig mano gimimu man buvo suteikta unikali vertė ir orumas, grožis, unikalios vidinės savybės. Kodėl viso to dažnai nemyliu, menkinu? Todėl, kad daug ko nuo mažens išmokstame. Todėl, kad žmogus negimsta tiesiog gėrio įsikūnijimas, jame slypi ir gėrio ir blogio užuomazgos.

Asmeninės ribos

Įsivaizduok, kad turi gražų namą, kurį galbūt neseniai pasistatei, ir jaukų kiemą su nuostabaus grožio ir aromato gėlėmis, vaismedžių sodą. Jautiesi namuose. Kartą pas tave apsilanko svečias (giminaitis, draugas su kompanija, pažįstamas ar tiesiog praeivis). Sujaukia namus, primėto šiukšlių, sutrypia gražų sodą… Ką darytum? Žinoma, protestuotumei. Mažiausiai pasijaustumei įskaudintas, o greičiausiai siaustum iš pykčio, pultum ginti savo lizdą. Kaip jaustumeisi, jei svečias nekreiptų į tave dėmesio ir toliau darytų tai, kas jam patinka? Kaip įniršęs žvėris, bejėgis? Šauki ir mosikuoji: „Čia mano namai, taip negalima“, bet žodžiai atsimuša į storą sieną ir tegrįžta atgal. Labai paprasta, kai tai vyksta fiziniame pasaulyje, o jei sieloje? Viskas kur kas kebliau, dažnai nesimato to ryškaus vaizdo, kas iš tikrųjų vyksta.  Gali jausti antipatiją kitam žmogui, slaptai ar atvirai rodyti pykti, nemaloniai jaustis šalia žmogaus, jaustis išnaudojamas, skaudinamas. Blogiausia, kai suvoki, kad nieko negali padaryti ar visos tavo pastangos nedavė rezultatų. Tuo metu norisi su nusivylimu atsitraukti ir atrasti bent kokį nusiraminimą praradus „namus“. Tuo nusiraminimu man, o galbūt ir Jums, dažnai tampa maistas.

Apie vaikystę

Sveikstant nuo valgymo sutrikimų dažnai tenka nukeliauti atgal, į savo gyvenimo pradžią. Kyla minčių, „o kam? juk visa tai praėjo ir reikia gyventi dabartimi, gydyti tai, kas skauda dabar“. 

Spręsk savo problemas, o ne VS

Gal skamba kiek keistai, bet tai tiesa. Pamėginsiu tai įrodyt savo pavyzdžiu.

Kuo persivalgymas gali būti naudingas?

Ar susimąstėte kada nors kodėl vėl ir vėl persivalgote? Kokios mintys ateina į galvą? “Ai, ir vėl man užplaukė kažkas?“ “Tai jis(ji) buvo kaltas(a)!“ “Turėjau susilaikyti, esu bevalis(ė).“ “Taip visada nutinka, kai grįžtu namo“. “Neturėjau ragauti (pirkti) šio maisto.“ Turbūt panašios, arba visai ne.

Metai be VS

Sveika, brangioji,

Štai ir praėjo metai. Atrodė, kad neišsikapstysiu.  Na, o pažvelgus atgal į nueitą kelią, aiškiai matau, jog visą tai įmanoma sukontroliuoti. Pilnaverčio gyvenimo sulig kiekviena diena vis daugėja, traukiasi didžiausių įtampų debesys. Kaip smagu, kad atgimstanti gamta pritaria tam vidiniam atsinaujinimo jausmui.

Šis tas apie dietas ir draudžiamą maistą

– Brangioji, tu ir vėl laikaisi dietos?
– Ne, nesilaikau.
– Laikaisi!
– Tikrai ne! Aš tik sveikai maitinuosi.

Aprangos kodas

Sveiki, štai aš ir vėl su Jumis. Šiandien noriu papasakoti apie dar vieną sveikimo žingsnį. Taip smagu, kad šiandieninis mano gyvenimas kupinas atradimų. Tikiu, jog tai Jus įkvėps.

Kabinuosi į gyvenimą

Turėjau gražią, laimingą vaikystę. Mylinčius tėvus, gerus draugus. Tuo metu mes gyvenome bendrabutyje, daug ko neturėjom, bet buvom laimingi. Aš jaučiausi saugi ir apsaugota nuo gyvenimo vėtrų. Tačiau maža mergaitė augo ir pamažu suprato, kad pasaulis yra ne tik geras, bet ir priešiškas. Turbūt daugeliui teko susidurti su patyčiomis mokykloje, aš buvau ne išimtis.