Savigarba

puzzleLabai paprastas ir labai sudėtingas dalykas toji savigarba. Kas čia nesuprantamo? Tiesiog mokėjimas gerbti save. Gerai, jei gimsti (užaugi) su šiuo dalyku. O jei ne? Kaip visgi nepaprasta tuomet įgyti šį sugebėjimą, požiūrį. Ilgą laiką galvojau, kodėl taip mažai knygų parašyta šia tema, o kas parašyta kvepia kažkokia savitaiga. Supratau, jog tai labai plati tema, kurioje telpa įvairūs mūsų asmenybės bruožai. Ir tai labai asmeniška. Skaitykite toliau

Reklama

Gyventi gera

PaveikslėlisEt, iš tikrųjų… Šiemet toks saulėtas, nuostabaus grožio ruduo. Turiu daug progų juo grožėtis, kol dar nepraleidžiu visos dienos ofise. Su vaikais rinkome įvairiaspalvius klevų lapus, žaidėm gaudynes lauke. Daug šypsomės. Tegul smulkūs ar kad ir nemenki sunkumai neužgožia grožio. O jo iš tikrųjų tiek daug. Pasižiūriu į veidrodį, nusišypsau sau. Judinu sustingusius veido raumenis, sakau sau “pabusk“, “jausk“, “įkvėpk“, “pamatyk“. Kaskart primenu sau “ištiesk nugarą“, “pakelk galvą“, tiesiog šypsokis pardavėjai, sutiktam nepažįstamam. Įkvėpti save gan paprasta, o ir sutiktų praeivių sukaustyti žvilgsniai minkštėja. Skaitykite toliau

Neskriausk savęs

stop_hurting_me_by_shadowlight_oak-d38t66oŠie žodžiai skamba viduje. Negaliu jų nepaisyti. Nemeilė – vidinis santykis į save, pirmiausia į save. Žiūrėk, žmogus nužudo žmogų, kas tai? Visų pirmą jis nužudo žmogų savyje. Tas vidinis žiaurumas, neapykanta sau ar kitiems. Minkštesne forma, tiesiog nemeilė. Iš kur mes jos išmokome? Sulig mano gimimu man buvo suteikta unikali vertė ir orumas, grožis, unikalios vidinės savybės. Kodėl viso to dažnai nemyliu, menkinu? Todėl, kad daug ko nuo mažens išmokstame. Todėl, kad žmogus negimsta tiesiog gėrio įsikūnijimas, jame slypi ir gėrio ir blogio užuomazgos. Skaitykite toliau

Klaidos neišvengiamos

Žinote, taip trūksta juoko, tiesiog užkrečiančio pozityvo. O ir skųstis nesinori, nes žinau, kad viskas yra žymiai geriau, nei šiuo metu jaučiu. Tai ką jaučiu, iškreipia tikrovę. Norisi pabėgt iš savo kūno, iš įprastos aplinkos, įkvėpti gurkšnį gryno oro. Jaučiuosi apgailėtina ir nevykusi. Žmonės į tuos man atrodančius sveikesnius žingsnius reaguoja neigiamai. Tai gal man užsičiaupt ir pasilaikyt tą savo nuomonę sau, gal leisti kitiems gerai jaustis, nesvarbu kas man? Skaitykite toliau

Asmeninės ribos

boundariesĮsivaizduok, kad turi gražų namą, kurį galbūt neseniai pasistatei, ir jaukų kiemą su nuostabaus grožio ir aromato gėlėmis, vaismedžių sodą. Jautiesi namuose. Kartą pas tave apsilanko svečias (giminaitis, draugas su kompanija, pažįstamas ar tiesiog praeivis). Sujaukia namus, primėto šiukšlių, sutrypia gražų sodą… Ką darytum? Žinoma, protestuotumei. Mažiausiai pasijaustumei įskaudintas, o greičiausiai siaustum iš pykčio, pultum ginti savo lizdą. Kaip jaustumeisi, jei svečias nekreiptų į tave dėmesio ir toliau darytų tai, kas jam patinka? Kaip įniršęs žvėris, bejėgis? Šauki ir mosikuoji: „Čia mano namai, taip negalima“, bet žodžiai atsimuša į storą sieną ir tegrįžta atgal. Labai paprasta, kai tai vyksta fiziniame pasaulyje, o jei sieloje? Viskas kur kas kebliau, dažnai nesimato to ryškaus vaizdo, kas iš tikrųjų vyksta.  Gali jausti antipatiją kitam žmogui, slaptai ar atvirai rodyti pykti, nemaloniai jaustis šalia žmogaus, jaustis išnaudojamas, skaudinamas. Blogiausia, kai suvoki, kad nieko negali padaryti ar visos tavo pastangos nedavė rezultatų. Tuo metu norisi su nusivylimu atsitraukti ir atrasti bent kokį nusiraminimą praradus „namus“. Tuo nusiraminimu man, o galbūt ir Jums, dažnai tampa maistas.

Skaitykite toliau