Metai be VS

Sveika, brangioji,

Štai ir praėjo metai. Atrodė, kad neišsikapstysiu.  Na, o pažvelgus atgal į nueitą kelią, aiškiai matau, jog visą tai įmanoma sukontroliuoti. Pilnaverčio gyvenimo sulig kiekviena diena vis daugėja, traukiasi didžiausių įtampų debesys. Kaip smagu, kad atgimstanti gamta pritaria tam vidiniam atsinaujinimo jausmui.

Taip dažnai sau sakau, kad yra daug dar ką nuveikti, dažnai vis netenkina rezultatai. O mintyse dabar pinasi eilės: „Sustok akimirka žavinga, perfekcionistė – būk laiminga“! Cha-cha 🙂 Tikrai, reikia nustoti murmėti ir džiaugtis tuo ką turiu. Įsitikinau, nepaniekinti maži žingsneliai didelio tikslo link tikrai pasitvirtina.

Lygiai prieš metus, kai pradėjau lankyt „Fenikso“ grupelę, reikalai pradėjo taisytis. Vien prabilus apie savo ligą, pamačiau didelį skirtumą – persivalgymų sumažėjo beveik perpus. Esu be galo dėkinga likimo draugėms, kurios mane priėmė tokią kokia esu, leido išsiverkti, palaikė, nors ir pačios kentėjo nuo to paties. Viena mergina man priminė apie VSC, kuriame jau buvau gydyta prieš daugelį metų. Esu dėkinga už tuo metu suteiktą galimybę pakartoti kursą. Tai, ką iš ten išsinešiau, labai branginu ir stengiuosi nepamiršti. Perskaičiau labai daug vertingų knygų. Gydytojų komanda palaikė ir nuolat skatino šias žinias taikyti praktiškai. Atidedu rašymą, pasiimu atskirą lapą (kad ko nepamirščiau), reikia laiko, kad atgaminčiau viską, kas nuo to laiko pasikeitė…

Pilnavertė pakankama mityba

Pradėjau kaip ir dauguma, nuo mitybos pagal planą. Sunkiausia man buvo gaminti maistą namuose, ypač prisiversti pasidaryti salotas ir virti sriubas. Dabar jau tai darau su pasitenkinimu ir viliuosi, kad ateityje atrasiu didesnį maisto ruošimo malonumą, papildysiu savo racioną įvairesniais patiekalais. Taip, maistas pamažu tampa draugu. Kai valgiau mechaniškai, galvodavau tik, kad tegul „ryju“ kasdien po tiek (pagal planelį), nei persivalgau. Vargu, ar kokiais kitais būdais įmanoma dar daugiau priaugti, nei tada turėjau.  Mano KMI anuomet buvo 32,5. Pasitikėjau savo kūnu, kad jis tinkamai panaudos tai, ką valgau ir su laiku viskas susitvarkys. Ir, ar galite patikėti, kad per šiuos metus 97,8 proc. dienų nepersivalgiau?

Kūno vaizdas

Labai skausminga ir nelengva buvo su kūno vaizdu susijusi terapija. Tuomet aš baidžiausi savo kūno šešėlio visur, kur tik buvo stiklo paviršių. Dabar sau vis labiau patinku. Galiu drąsiai eiti į rūbų parduotuves ir po truputį gaudausi, kas man tinka, kas ne. Niekas iš vidaus manęs neverčia pirkti bet kokį, bent naujesnį rūbą. Pradėjau mylėti save ir jau nesirenku bet ką. Iš naujo atradau papuošalus, tikiu, ateis eilė ir kvepalams. Didžiausią įtaką šioje srityje man turėjo „Teigiamos kūno sampratos kūrimo“ knyga.

Rūpinimasis savo psichine ir fizine sveikata

Kai iš tikrųjų pradedi save mylėti, kyla noras savimi rūpintis, ir jau ne dėl to, kad tiesiog reikia. Nusprendžiau nebealinti savęs sportu, o tiesiog gauti minimaliai malonumo judėdama. Ir dabar rimtai nesportuoju, tiesiog kasdien mankštinuosi ir gerbiu save tiek, kad nesimankštinčiau, jei pav. susergu kokia peršalimo liga. Atradau natūralų poreikį išsikrauti. Pradėjau jausti kūną ir jo tikrus poreikius. Ilgus metus kenčiau skausmus ir vis atidėdavau susitvarkyti. Pagaliau, per pusę metų, pavyko išsiaiškinti skausmų priežastis ir tai pašalinti. Dar atradau poilsį ir kai kuriuos paprastus gyvenimo malonumus.Panašiai kaip alkoholikas „užriša“ gerti, draudžiu sau galvoti apie svorio metimą, o jei tos mintys ima atakuoti, ieškau tikrųjų problemų.

Kai baigiau gydymą VSC, manęs paklausė, ką aš ketinu toliau daryti. Jaučiau, kad nepakanka tik apgydyti žaizdas, kad reikės tęstinės psichoterapijos. Ji man daugiausia padeda šiuo metu. Už tai atskiras ir labai labai didelis AČIŪ mano psichoterapeutei, kuri kantriai moka priimti, atjausti, suprasti ir padrąsinti (sunkus darbas – pakelti tiek ašarų, skundų, dejonių, baimių ir abejonių ir vis dar tikėti žmogumi, t.y. manimi). Prisimenu, kai pirmą kartą džiaugiausi kalbėdama su ja, kad atsirado daugybė laiko. Tas pojūtis dėl to, kad nebesieki nuolat būti tobula, kad leidi sau tiesiog būti žmogiška, priimi savo trūkumus ir klaidas. Tiesiog kasdien būni. Ir pagalvoju, ačiū Dievui, kad nėra to stebuklingo mygtuko, kurį paspaudžius kelias tampa rožėm klotas. Tiesiog turiu galimybę pabūti viršūnėje ir pasimurkdyti purve ir visą tai yra gyvenimas. Eini ir mokaisi.

Jausmų labirintuose

Kaip mums visiems nesinori patirti neigiamus jausmus. Turbūt ir Jus tėvai mokė, kad pykti yra negražu, kad prieštarauti negalima, kad negerai nuliūdinti tėvus. Nusigręži nuo savo jausmų, ir, prarandi dalį savęs. Viskas, kas duota mums kaip žmonėms iš prigimties, turi prasmę. Nepatinka nedailios kojos, kažkam galbūt bamba, kažkam pyktis ir gėda, – uždenk, paslėpk, nusiurbk, ir – pasidarysi luošas, žmogau. Savo jausmus svarbu pažinti, ir, jei to neišmokė tėvai, nenusimink, niekada nevėlu. Faktas, kad kai pajudi iš vietos, gali kurį laiką smarkiai ir nepakeliamai skaudėti, kaip ir man. Na, bet jei to nepadarysi… niekas nedingsta į niekur, ateis laikas ir visą tai prasiverš, ir skaudės ne tik sau, bet kitiems, artimiausiems. Šis pažinimas turbūt ilgiausiai ir užtrunka, reikalauja nuolatinių pastangų. Šioje srityje būtinai reikia palaikymo ir pagalbos.

Didžiausią pamoką išsinešu, kad jausti ir rodyti pyktį yra sveika. Antras dalykas yra baimės pažinimas. Vienas žmogus yra pasakęs: „Drąsa – tai priešinga savybė baimei. Kuo daugiau baimės, tuo mažiau drąsos. O geriausias vaistas nuo baimės – tai rizika.“ Ši mintis davė man didžiulę atspirtį veikti, elgtis ne taip, kaip įpratusi. Kiekvienas toks žingsnis atneša daug įtampos, nes žengti iš saugios zonos nėra lengva. Čia guodžia mintis, kad nereikia versti kalnus, užtenka padaryti vieną žingsnį. Gal po savaitės seks kitas, o gal po mėnesio – ne tiek svarbu. Svarbiausia – daryti.

Minčių ir elgesio keitimas

Tai kaip pratęsimas ką tik išsakytų minčių. Kai jau, pasitelkęs pagalbą, susigaudai savo jausmuose, supranti jų reikšmę, pradedi klausyti ką tas jausmas tau sako. Pasipraktikavus mėnesį-kitą nebereikia nuolat užrašinėti. Tiesiog, nemaloniai pasijaučiau ir jau girdžiu ką konkrečiai tai jausdama galvoju. Atradusi kognityvinės elgesio terapijos būdą keičiant mintis ir elgesį, iki šiol juo vadovaujuos. Kadangi esu praktiška ir mėgstu konkretumą, jis man labai pagelbėja. Pasirodo, yra minčių-aklaviečių, psichologijoje dar vadinamų mąstymo klaidomis. Perskaičiusi apie jų beprasmiškumą, priėjau išvados, kad mums visiems jos gerokai apsunkina gyvenimą ir šių nuostatų laikymasis įsitvėrus atima begalę mūsų brangaus laiko ir energijos, ir viskas perniek. Stovi mašinytė, „gazuoji“ vietoje, moki už benziną ir nepajudi iš vietos. Supratau, kad nelengva keisti tai, kas buvo formuojama nuo mažens. Bet žinot, taip pagailo man mokėt už tą brangųjį benziną 🙂 Supranti, koks kvailas esi, žmogau, bet džiaugiesi, kad vieną dieną gyvenimo kely kažkas padeda praregėti.

Savasties atradimas

Šis gyvenimo puslapis rašosi neįprastai ir jis kartais būna pernelyg baltas ir nepaliestas, arba – visas juodas ir pribrūkšniuotas, suplėšytas ir išmestas lauk. Ir vėl viskas nuo pradžių. Labai didelis noras palikti didelį vaiką savyje ir įsižiūrėt į vidinį veidrodį. Oj, baisu, tai ne aš, tai negaliu būti aš! O gal vis dėl to pabandyti, kaip pabandžiau kažkada priimti savo kūną? Juk dabar jis man atrodo gražus ir žavus.

Kam aš visą tai rašau? Visų pirmą dėl savęs, kad sunkią dieną pamatyčiau, kad nėra taip viskas beviltiškai beprasmiška. Bet ir dėl Jūsų, kad suteikčiau vilties ir pažadinčiau motyvaciją veikti, nepalikti visko plaukti pasroviui. Kad nebijotumėt pažvelgti tiesai į akis. Kad žinotumėte, jog kaip sunku beatrodytų, – sunku daryti tik pirmus žingsnius, o šiaip lengva ir įmanoma. Viskas yra daug paprasčiau nei iš pradžių atrodo.

Drąsos ir tikėjimo mums visiems!