Laisvė kurti

home and flowersPaskutinį mėnesį sunku save sulaikyti. Lekiu kosminiu greičiu. Tiek daug energijos aš dar niekad neturėjau, tiksliau beveik visa ji buvo panaudojama netinkamai arba suvalgoma. Būna dienų, kai tiek daug veiklos, minčių, kad vakarop tenka save stabdyti. Pavyksta retai, todėl mano miego laikas sutrumpėjo ir dažnai einu gulti apie 2-3 nakties.

Kažkada, kai draugai mane ragindavo prisijungti prie kažkokios veiklos, ypač jei ji buvo susijusi su kūryba, dažniausiai nusiplaudavau. Visiems ir visada sakydavau „aš nesu kūrybinga, man tai didelė našta“. Nenorėjau nei piešti, nei dirbti rankdarbius, nei organizuoti ką nors įdomaus. Taip aš gyvenau, nematomas vaikas šeimoje, buvau išmokusi nerodyti iniciatyvos, nes dažniausiai sulaukdavau kritikos. Turėjau nedidelį pasirinkimą – daryti kai supranta jie arba visai nedaryti.

Na, užteks apie praeitį, tai jau nebe sunkūs atsiminimai, tiesiog faktai. Dar prieš Kalėdas, pamenu, pajudėjau šią kryptimi, tapti matoma ir girdima. Šiandien draugai manimi stebisi. Rašau straipsnius, aktyviai dalyvauju diskusijose, imuosi darbų. Neseniai apsiėmiau organizuoti draugės mergvakarį. Ir žinote, vos sugebėjau suvaldyti kūrybines mintis, kurios pasipylė kaip kruša iš giedro dangaus 🙂 Girdžiu daug malonių replikų: „nustebinai“, „oho, nesitikėjau to iš tavęs“, “labai gražu“, “kaip gerai, kad sutikai“. Kartu ir kitų pastabos bei kritika taip nepjauna kaip anksčiau. Atvirkščiai, būna, kad jau įdėjusi daug pastangų, išgirstu „gal ne taip reikėjo daryti, ar kiek kitaip“, sugebu neužsispirti, o pažiūrėti į viską iš šalies, kitų akimis, atidėti savo „daug padaryta“ ir pradėti nuo pradžių ar grįžti keletą žingsnių atgal ir kažką pataisyti.

Tik dabar suprantu, kad ankstesnis mano gyvenimo būdas buvo užslopintas arba grynai depresiškas. Klaidingai galvojau, kad tiesiog tokia esu, be iniciatyvos, be noro kažką daryti, nes tiesiog, netraukia ir pan. Tik dabar sugebu pamatyti kiek energijos iš manęs atėmė nuolatinis noras ir pastangos būti/tapti liekna.

Praeita savaitę atradau keletą šokių aerobikos nuorodų. Niekad nemėgau šokti, kam man viso to reikia? Nežinau, norisi gyvenime smagumo, linksmumo, lengvumo. Pašokau vieną kartą, kitą, – ir taip džiaugiausi, kaip mažas vaikas gavęs saldainį. Matau, kad beveik nemoku padaryti paprasčiausiu šokių judėsiu, bet tai manęs nestabdo, jei norėsiu, išmoksiu. Svarbu gera nuotaika.

Šiemet mano balkone sužydėjo gėlės. Su jomis būdavo panaši situacija, sakydavau „pas mane gali augti tik kaktusai, nes nuolat pamirščiau laistyti“. Į lauką su vaikais jau nebenešioju klasikinio stiliaus kelnių, vienos poros iš dviejų visoje spintoje. Nebesakau „sportinė ar laisvalaikio apranga man netinka, nes mano kojos storos, esu mažo ūgio ir pan.“. Dabar viskas tinka ir pasirodo atrodau puikiai, geriau ir patogiau jaučiuosi. Ech, apie daug dalykų galėčiau dar vardint ir vardint. Kiek visokio melo apie save esu sakiusi ir patikėjusi.

Mano gyvenimas įgauna įvairių spalvų. Labai malonus šis etapas. Ateina laisvė nuo susikurto netikro pasaulio, laisvė gyventi, kurti ir veikti. O pradėjau gi nuo tiek nedaug – tarp juodo ir balto atrasti pilka.

Saulužė

Įrašo “Laisvė kurti” komentarų: 11

  1. Kiek laisves ir tavyje 🙂 ! Gi dabar gyvenimas bega paskui tave ir bando sugauti, o tu taip lengvai ir dziaugsmingai lyg margaspalvis drugelis pievoje skraidai prie kvapniu geliu. Noriu tau padekoti uz patarima perskaityt knyga ‘Pykcio sokis’, jos deka atradau savo daromas klaidas ir jau vyksta pokyciai elgesyje su kitais.

    • Tiesiog skaitai mintis. Anksčiau dažnai sapnuodavau sapną, kaip bėgu ir bandau įšokti į išvažiuojantį traukinį, bet vis nepavyksta. Dabar jis mane gaudo 🙂
      Kažkaip jaučiau, kad turime šį tą bendro, todėl rekomendavau. Džiaugiuosi, kad ir tau ji padeda.

      • Jauciu, kad tu buvai pasiekusi tokia riba, kai tas begantis traukinys jau eme nusibosti ir darytis nebeidomu taip lakstyti is paskos. Va gi as dar turiu tos gumos tempimo kantrybes. O gal tiesiog jau isnyke visi geri jausmai, kad sunku patiketi, kad ‘gali buti kitaip’.

  2. Labai džiaugiuosi tokiais tavo pasiekimais, nes sugrįžusios kūrybinės jėgos byloja didelius asmenybės pokyčius. Kiek teko skaityti tavo įrašus, tam atidavei daug jėgų ir laiko ir kaip matau skini savo didžiulio darbo vaisius. Su kuo ir sveikinu 🙂 Tačiau kartu ir baltai pavydžiu…nes atrodo nors ir mano valgymai susitvarkė, tačiau atsirado didžiulė tuštuma, jaučiuos kaip niekad vieniša ir neturinti jėgų, bijanti…ir dėl to pikta, nes visos ligoniukės pasveikusios nuo VS džiaugiasi naujai atrastu ir kur kas gražesniu gyvenimu, o aš kažką darau ne taip…

  3. Ko, Justina, bijai? gyventi? Tą tuštumą, kurią anksčiau užpildė mintys apie maistą ir svorį, būtina užpildyti. Gyvenimo prasmę nelengva atrasti, bet įmanoma. Aš irgi kasdien bijau,naujų iššūkių, galimybių, kurti kitokius santykius su žmonėmis, dažnai nesuvaldau savo naujų jausmų ir energijos, vis dar stengiuosi įprasminti savo kasdienybę ir nepasiduoti nuoboduliui.
    Ar turi draugų, dalyvauji kokioje bendruomeninėje veikloje?

    • Labai tiksliai pasakei, bijau gyventi…mat neturiu į ką atsiremti, mama serga ir jos našta turiu padėti nešti, daugiau artimųjų nėra šalia. Tad nuolatos jaučiu įtampa kas bus jei bus ir norisi staugti iš siaubo. Turiu draugų, nors dėl VS stipriai jų sumažėjo, žinau, kad reikia bandyti užmegzti naujus ryšius, tačiau baimė neleidžia atsipalaiduoti ir mėgautis bendravimu, bandyti, rodos visada budžiu. Dalyvauju bendruomeninėje veikloje, darbe užimu geras pareigas, iš šono atrodo, kad viskas yra ne taip blogai, tačiau matyt dar trūksta tikėjimo savimi, kad galiu, kad nesu bejėgė nors ir viena.

      • Turbūt visąlak jautiesi privalanti būti stipri, atsakinga. Ir dar tas jausmas, kai jautiesi vienišas, nors atrodo supa daug žmonių aplinkui. Sudėtinga vienu sakiniu pasakyti kodėl. Gal kad visi tie santykiai būna per daug paviršutiniški? O gal visgi kad vien į žmogų ar į save atsiremti nepakanka?
        Gerai, kad rašai ir nepasilieki viena su savo naštomis.

  4. Eilės apie Prasmę (ne mano 🙂 )
    Kas Tu esi, Žmogau – be Savęs? Kas Tu esi per vienas? Ką Tau duoda Dangus Jei dangoraižiai Tau kasdieną? Kokia daina skamba širdy Jei pyktis ją laiko užvaldęs? Koks orkestras griežia Tavy Jei nėr stygų širdy, jei Sieloj viskas apkarę? Kas Tu esi, Žmogau, kas Tu esi per vienas? Kur Tavo Sielos sparnai, kurie kelia Tave kasdieną? Kuo prisipildo širdis, kur tie lašeliai, kur krenta Kur ta saldi išmintis dedas Tavy – Jei širdies durų joje – senai neberanda… Virpa liepsnelė šviesi, kelia akis ji į dangų Bet Siela Tava nebyli – tik nakties šešėlius atranda… Kas Tu esi, Žmogau, budinki savo Sielą Duok jam gyvybės, Dangau – teatranda Tave kasdiena… Sieloje skleidžias dangus, Danguje atsiveria Siela Juk tai Tu čia esi Žmogus – neprarask Savęs – jau ŠIANDIENA…

  5. suskaičiau viską su didžiausiu malonumu : ) pamažu ir mane tokie jausmai lanko, tik dar vis sugrįžta senosios būsenos, suvalgius neplanuotą šokoladą ar sumuštinį. ir tas siutina. nes nekreipti dėmesio į tai dar nemoku. jeigu prarandu kontrolę, iš karto ant savęs pykstu, nenoriu nieko veikti, su niekuo bendrauti, tik užsidaryti namuose ir savęs nekęsti. kalina mane šitas žalingas įprotis. na, bet džiaugtis vis tiek turiu kuo, bent jau vyną pakeičiau sportu : )) ir šiaip kažkoks gyvenimas šviesesnis po sporto pasidaro.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s